Dar niekada gyvenime neturėjau tokių turiningų Kalėdų. Prieš pat Kalėdas gavau palinkėjimą, kokio tuo šventu laikotarpiu priešams nelinkima. Buvau liudininkas Baltijos jūros viduryje vykusių mums dar nelabai įprastų sužadėtuvių. Ir patyriau dar daug dalykų. Pradedu pasakojimą.
Piršlybos kelte
Prasidėjus atostogoms pirmiausia turėjau iš reiso grįžti namo. Kelte tapau vieno įvykio liudininku – tokio, kuris prieš keletą metų būtų stipriai įsiūbavęs keltą. Sutikite, dalis žmonių, deja, tebėra senamadiško požiūrio.
Kelto fojė prie registratūros buvo užsėsti visi staliukai. Kiekvienas būrelis kalbėjo sau, nesiklausė, ką šneką kiti, bet prie šalia esančio stalo kilo nemažas šurmulys.
„Žiedą, vestuvinį žiedą pametė... Pasipiršo, bet žiedą pametė...“ – išgirdau.
Atsisukau į netoliese sėdėjusią kompaniją. Galvojau, kad kuris iš keleivių pasipiršo keleivei, bet ant žemės nukritusio žiedo ieškojo tik vyrai. Galiausiai rado.
Iš kitos kompanijos pasigirdo viena kita tyli replika. Nederama, aišku. Maždaug: „Tokie jauni, o jau gėjai“. Manau, ne amžius, o gamta ar Dievo valia lemia orientaciją, bet tai, kad nebuvo agresyvumo ir įžeidinėjimų, kuriuos matėme per pirmąsias eitynes, liudija tai, kad mūsų visuomenė darosi bent kažkiek tolerantiškesnė.
Grįžęs į Lietuvą su visa šeimyna nuėjau į tradicines Bernelių mišias. Pasimeldžiau už man linkėjusius blogą, už kelte plaukusius jaunuolius, kitus keleivius.
O paskui pats pasinėriau į mums įprastų šventinių džiaugsmų pasaulį, kuris prasidėjo prie vaišių stalo. Jei Kalėdos būtų kiekvieną savaitgalį, tai nieko ypatingo nebūtų. Vieną kitą savaitgalį „paėstum“, o po to viskas susireguliuotu. Bet dabar grįžus iš komandiruotės laukia šeima, vaišių stalas ir visą kūną prie kėdės prikausto skanus „siaubas“.
Muzika geriau ir už vaišes
Maldos maldomis, vaišės vaišėmis, bet sielai reikia ir dvasinio peno, todėl žmona sudarė gan turiningą programą, kurią nuolankiai vykdžiau.
Kai buvau mažas, kaimynų berniukas mokėsi groti dideliu muzikiniu instrumentu. Tą instrumentą pasidėjus ant kelių, matydavosi tik „boksiuku“ kirptas pakaušis, ausų krašteliai ir liūdnos akys, o užgrojus kaimynas surikdavo „ir vėl tas nelaimingas kūdikis garmoškę tampo!“ ir išeidavo iš namų.
Kartais nelaimingam muzikantui padėdavau panešioti tas dumples, o už tai jis mane išmokė groti „The Beatles“ gabalą! Aš baksnojau klavišus, „nelaimingas kūdikis“ su pagaliais daužė per puodą. Kaimynams nepatiko mūsų muzika – atėmė instrumentus ir išvarė į kiemą.
Kai žmona pasakė, kad eisime klausytis, kaip Martynas Levickis gros akordeonu, prieš akis iškilo „nelaimingas kūdikis“ ir tas išmoktas gabalas. Būčiau žinojęs, kad šiuo instrumentu galima taip nuostabai groti, pats būčiau nepaleidęs akordeono iš rankų. Deja, vien noro neužtenka, reikia talento ir fizinės jėgos.
Buvau sužavėtas koncertu ir džiaugiuosi, kad Martynas išsklaidė nuo vaikystės susiformavusį nerimtą požiūrį į akordeoną. Net kilo mintis anūkui padovanoti akordeoną. Maža ką, gal jo akys bus laimingesnės nei mano vaikystės draugo.
Gal reiks laisvadienio?
Tebeskambant ausyse nuostabiai akordeono muzikai, susiruošiau į dar vieną labai rimtą renginį. Kai žmona savo viršininkui pasakė, kad eis į Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį „Mano klasė“ , viršininkas kilstelėjo antakius
„Ooooo, Oskaras Koršunovas. Jei nori, kitą dieną po spektaklio gali pasiimti laisvą“, – pasiūlė.
Supratingas viršininkas. Jei visi tokie būtų, liaudis masiškai kulltūrintųsi.
Į Klaipėdos dramos teatrą ėjau kaip į savo senus mielus namus. Tikriausiai nėra kampučio aikštėje prieš teatrą, kuriame nubūčiau vaikystėje vaikščiojęs. Dabar tais mano vaikystės takeliais pasivaikščiojo anūkas ir palydėjo senelį į teatrą.
Būdamas vaikas, padėdavau rūbininkei kabinti paltus, po to žiūrėdavau visus spektaklius, ir tuos, skirtus tik suaugusiems. Labai norėjau būti aktoriumi, bet likimas pasuko kitu keliu. Gal ir šį kartą nuo to visiems tik geriau, nežinau, bet malonu ateiti kaip žiūrovui.
Prieš dvidešimt metų likimas buvo suvedęs su Oskaro Koršunovo teatru. Vežiau dekoracijas į Avinjono festivalį, bet per tiek laiko nenuėjau nė į vieną jo spektaklį. Oskaras Koršunovas yra pasakęs, kad praeitį reikia vaidinti kaip dabartį, o dabartį vaidinti kaip praeitį, tad aš sau pasakiau – geriau vėliau negu niekada.
Spektaklis tinka ir šiandienai
Spektaklis „Mano klasė“... Aš – ne teatro kritikas. Apie spektaklius daug ir protingai rašo, aš tegaliu pareikšti savo, paprasto žiūrovo nuomonę. Labai patiko. Spektaklis verčia rimtai susimąstyti, kaip nedaug tereikia, kad buvęs suolo draugas taptų tavo budeliu.
Praeities tragedija vis ryškiau pasireiškia šiomis dienomis. Priešinamos tautos, tikėjimai, rasės, valstybės, ieškoma priešų ir vėl judama prie to, kad buvę klasiokai stovėtų skirtingose barikadų pusėse vien dėl to, kad taip nori tų klasių likimus valdantys išrinktieji.
Po tokio spektaklio tikrai verta pasiimti vieną dieną laisvą ir pamąstyti arba tiesiog pažiūrėti ką nors lengvesnio.
Dėl, kaip sakoma, „pilnos komplektacijos“, nuėjome ir į lengvesnį renginį. Iš aukštos tribūnos stebėjome Lietuvos muzikos pasaulio dievaičius: Merūną Vitulskį, Liudą Mikalauską, Ovidijų Vyšniauską ir Irūną su Jampolskiu. Linksmas, puikus renginys.
Tokiame koncerte nereikia nieko analizuoti, tereikia kartu su visa sale linksmai trauki „Mažajam mūsų kambarėly, mažyte mano, šią naktį nuostabu...“ ir prisiminti tuos laikus, kai su žmona gyvenome mažame kambarėlyje, miegojome ant siauros sofos ir tai netrukdė vienas kitą mylėti, susilaukti vaikų ir juos užauginti.
Tavo „Idiotą“ šoka
Tokia linksma gaida ir užbaigiau 2019 metus. Nieko nebeplanavau, bet dukra pakišo... ne, ne kiaulę, o idiotą.
„Tėti, tavo mėgstamą „Idiotą“ Klaipėdoje šoka. Knygą skaitei, filmą matei, reiktų pažiūrėti, kaip šoka“, – pasiūlė.
Patinka rusų klasikas Fiodoras Dostojevskis, tad iškart po Naujųjų metų nuėjau pažiūrėti šokio spektaklio „Idiotas“. Pasakysiu atvirai, net pirmą kartą skaitant romaną ne viską supranti, na, o jei nesi skaitęs, sunkoka suprasti, kas vyksta scenoje.
Tai paliudijo po pirmos dalies salėje atsiradusios laisvos kėdės. Matyt, žmonės nesuprato kur eina. Kadangi Myškinas yra vienas iš mano mėgstamiausių personažų, tai šokio spektaklis labai patiko. Tik, mano manymu, Rogožinas truputi užstelbė Myškiną, bet juk taip yra ir gyvenime.
Ir šiais laikais, už gerumą dažnokai atsilyginama piktumu, pajuoka, įžeidimais ir apkalbomis. Greičiausiai taip ir būčiau pradėjęs metus tokia liūdna gaidele, bet gavau žinutę iš ponios, kuri puikiai moka atskirti tikras Mūzas, nuo literatūrinių barakudų. Ką parašė – tegu lieka paslaptis, bet galiu viena pasakyti.
Geras žodis ir katinui malonus, o ką jau bekalbėti apie kalėdiniais skanėstais prislėgtą Mūzą. Jai atėjus, ir nuotykiai aprašomi lengvai. Gražios žiemos pabaigos!
