Apie savo kūrybą jis visada kalba noriai, o štai kai kuriuos savo biografijos momentus linkęs nutylėti.
Jevgenijaus Mironovo tėvai nebuvo susiję su meno pasauliu – tėvas dirbo vairuotoju, o mama – pardavėja. Jis gimė Saratove, o vaikystę praleido kariniame Tatiščevo miestelyje – toli nuo šalies kultūros epicentro. Bet jau vaikystėje Jevgenijus buvo itin artistiškas ir dalyvavo mokyklos saviveikloje bei mėgėjiškuose spektakliuose.
Sulaukęs 14 m. jis įstojo į Saratovo teatro mokyklą ir greičiausiai taip ir būtų likęs šiame mieste, jei baigęs mokslus būtų priėmęs kvietimą dirbti vietos teatre. Tačiau J. Mironovas nusprendė užkariauti sostinę ir išvyko šturmuoti aukštųjų teatro mokyklų. Jis svajojo įstoti į Maskvos dailės teatro studiją-mokyklą, į Olego Tabakovo kursą, tačiau tais metais režisierius nerinko studentų. Vis dėlto J. Mironovas pasiekė, kad jam surengtų perklausą. Stebėtina – O. Tabakovas ne tik sutiko surengti perklausą, bet ir priėmė talentingąjį provincijos aktorių iškart į antrą kursą. Studijų metais J. Mironovui buvo nelengva – iš prigimties jis buvo labai drovus, kompleksuotas, kartais dėl scenos baimės netgi praleisdavo paskaitas. O vėliau jis sakė, kad kompleksai yra jėga, verčianti bet kurį provincialą judėti į priekį.
J. Mironovas mokėsi kartu su Vladimiru Maškovu ir gyveno su juo viename bendrabučio kambaryje. Aktoriai susidraugavo ir palaiko draugiškus santykius iki šiol.
Iš pradžių J. Mironovas negaudavo pagrindinių vaidmenų teatre. Negebėjimas save realizuoti kūrybos srityje, taip pat sveikatos problemos paskatino aktorių mąstyti apie grįžimą į Saratovą.
Kadangi jis daug nervinosi, materialiai gyveno skurdžiai, jam atsirado skrandžio opa. Operacijos metu jis buvo užkrėstas hepatitu, ir aktoriaus sveikata taip pašlijo, kad jis nebegalėjo vaidinti scenoje. Tačiau būtent šiuo sudėtingu etapu Olegas Tabakovas patikėjo savo mokiniui pagrindinį vaidmenį savo spektaklyje. Tai aktoriui tapo galingu stimulu – jis negalėjo sau leisti nepateisinti lūkesčių. Nuo to laiko jis ėmė sparčiai kilti karjeros teatre laiptais.
Kine J. Mironovas debiutavo dar besimokydamas trečiame kurse, kai jam buvo 22 m., o pirmąjį populiarumą pajuto 25 m., suvaidinęs pagrindinį vaidmenį Valerijaus Todorovskio filme „Meilė“.
Šis darbas aktoriui atnešė „Kinotauro“ prizą už geriausią vyro vaidmenį. Nepaisant to, kad Jevgenijaus Mironovo kino karjera prasidėjo ne pačiu geriausiu rusiško kinematografo laikotarpiu – dešimtajame dešimtmetyje, ji jam susiklostė itin sėkmingai. Po pagrindinio vaidmens Fiodoro Dostojevskio romano „Iidiotas“ ekranizacijoje J. Mironovas imtas vadinti vienu geriausių rusų aktorių. Šiandien jo arsenale – dešimtys prestižinių kino premijų.
Ekranuose jis dažnai įkūnijo meilę – visas jos apraiškas – nuo platoniškos iki aistringos, ir visuose vaidmenyse jis labai įtikinamas. Tačiau klausiamas apie tai, kuris veikėjas jam artimiausias pagal temperamentą, ir apie kokią meilę svajoja pats, J. Mironovas visada išsisuka nuo atsakymo, ir pasakoja tik apie meilę menui, aistrą vadindamas „puikia medžiaga darbui“: „Gyvenime? Mane tai nelabai jaudina. Ko gero, gyvenime tai sunki patirtis, užtat po to praverčia profesijoje. O ir gyvenime po to yra ką prisiminti.“
Jevgenijus Mironovas vadinamas vienu iš mįslingiausių, uždariausių šiuolaikinių aktorių. Asmeninis jo gyvenimas apipintas paslaptimis. Žinoma tik tai, kad 53 m. aktorius nė karto nebuvo vedęs.
Svarbiausiomis gyvenimo moterimis aktorius vadina mamą ir seserį Oksaną. Spaudoje jis buvo siejamas praktiškai su visomis filmavimo aikštelės partnerėmis, bet nė vienas iš šių gandų nepasiteisino. Tai vienintelė tema, kurios jis stropiai vengia kiekviename interviu. 2019 m. pradžioje spaudoje pasirodė informacija apie tai, kad J. Mironovas jau apie dvejus metus auklėja sūnų, kurį jam neva pagimdė surogatinė motina, bet šie duomenys taip ir liko nepatvirtinti.
Savo pagrindiniu narkotiku J. Mironovas vadina teatrą – jame jis, esą, visada juto galingą abipusį apsikeitimą energija.
Savo darbą jis vertina kaip tarnystę – jis vaidino spektaklyje net savo tėvo laidotuvių dieną. Vėliau aktorius pasakojo: „Tai buvo labai sunku. Herojiškas, niekam nereikalingas poelgis. Bet scenoje tu pamiršti skausmą... Man visada geriausias draugas buvo mano darbas. Visa kita – antrame plane. Net jaunystė pralėkė nepastebėta, aš nejaučiau gyvenimo šventės: nei diskotekų, nei vakarėlių, nei įdomaus bendravimo su bendraamžiais – buvau užsiėmęs kitais dalykais. Ir negaliu sakyti, kad dėl to liūdžiu. Toks buvo mano pasirinkimas.“
Kiekvienam vaidmeniui jis ruošiasi labai rimtai – pavyzdžiui, repetuodamas spektaklyje apie Vincentą van Goghą aktorius kasdien eidavo į psichiatrinę ligoninę ir apsimesdavo jaunu gydytoju, kol pacientai jo neatpažino.
„Sunki patirtis, bet man buvo svarbu pajusti tą būseną ne tik iš knygų. Po to buvo kunigaikštis Myškinas... Sakyčiau netgi Myškinas apsireikšdavo ir visuose kituose mano spektakliuose. Pusmetį aš jį spaudžiau iš savęs po lašą. Stiprus veikėjas, nepaisant viso savo švelnumo“, – paaiškino aktorius.
Laikotarpį, kai filmavosi filme „Idiotas“, J. Mironovas pavadino vienu iš sudėtingiausių laikotarpių savo gyvenime: „Aštuoni mėnesiai filmavimų. Po 14 valandų per parą. Ten nėra nė vienos nesvarbios scenos. Aš bijojau praleisti net mažiausią detalę. Nes kiekviename epizode – nauja informacija apie kunigaikštį Myškiną.“
2006 m. J. Mironovas ėmė vadovauti Rusijos valstybiniam nacijų teatrui. Nuo 2010 m. aktorius organizuoja mažųjų Rusijos miestų teatrų festivalį. Jis taip pat aktyviai užsiima visuomenine veikla – kartu su Marija Mironova įsteigė labdaros fondą „Artistas“, teikiantį paramą scenos veteranams.
Aktorius taip paniręs į darbą, kad asmeniniam gyvenimui paprasčiausiai nelieka laiko. „Kinas ir teatras – štai mano pagrindinė gyvenimo aistra, – sako J. Mironovas. – Ir kol kas tik jie užima visas mano mintis ir visą mano laiką šiame gyvenime...“
