Tikrai skaudu, kai žmogelis iš Prienų ar Gargždų ištisus metus taupė, dėjo pinigėlį prie pinigėlio, nes planavo kartą metuose gerai paatostogauti. Sudėliojo savo galvoje neblogą planą, kaip pailsės egzotiškame paplūdimyje labai toli nuo Lietuvos. Ir žmogelis galvojo – bus gudresnis už visus tuos, kurie keliauja ilsėtis į Turkiją ir Egiptą. Galvojo: sumokėsiu daugiau, bet ir nukeliausiu žymiai toliau, bus geresnis poilsis, daugiau pavydo iš kaimynų. Nereikia slėpti, daug kas atostogas planuoja būtent taip, siekdami, kad visi kiti jiems pavydėtų. Bet niekas nepavydės, o tik juoksis iš to žmogelio, jeigu šis griebs atostogų pasiūlymą gerai nepasidomėjęs, ką ten iš tikrųjų ras.
Nuo savo namų Vilniuje nukeliavau beveik 12 tūkstančių kilometrų, į kitą pasaulio pusę, prie Ramiojo vandenyno kranto, ir supratau vieną, labai svarbų dalyką. Pas mus nėra nei agentūros, nei žmogaus, kuris iš anksto įspėja, kur ilsėtis nebus labai gerai. Čia jums, visokių startuolių kūrėjai, prašom – galimybė sukurti naują verslą.
Lietuvoje mes turime dešimtis kelionių agentūrų, kurios kuo toliau tuo daugiau siūlo visokių tolimų kelionių. Vilioja ir reklamuoja pačiais saldžiausiais žodžiais, fotošopo nugludintomis nuotraukomis. Kai pažiūri tuos jų paruoštus katalogus, net kojas pakerta, visur atrodo taip gražu, tik ne pas mus. Pas mus juk pilka, dažnai lyja, vėjai pučia. O visur ten, kas parodyta kelionių kataloguose, vien tik saulė, skanūs kokteiliai, tobulų spalvų gultai. Tiesiog rojus žemėje, - dažnai naudojama frazė.
Kol nėra specialios agentūros, kuri tikrina ir įspėja, šią funkciją pamėginsiu atlikti aš. Ir savo rašiniuose vis perspėsiu jus, kur realybė skiriasi, nuo spalvingų reklamų ir kelioninių katalogų.
Pasirodo, Pietų Amerikoje, šiuo metu turistinį antplūdį išgyvenančioje Peru sostinėje Limoje, ji skiriasi smarkiai. Patys peruiečiai giriasi, kad jų šalis per ateinančius keletą metų turi labai rimtą tikslą – tapti pačia lankomiausia viso žemyno šalimi. Aplenkti Braziliją, Kolumbiją ir visas kitas aplink. Tam skiriama daug pinigų reklamoms, internete nuolat pasirodo žinutės apie pigius lėktuvų bilietus į Limą. Dažnai iš Madrido juos pasiūlo „LATAM”, iš Paryžiaus „Air France“, arba iš Amsterdamo „KLM“ oro linijų bendrovės. Pats žinau, nes taip darau, atsiranda pigūs bilietai – griebiu, daug nesigilindamas, ką gi ten nuskridęs rasiu. Bet toks jau aš esu, visur kur nukeliauju – randu užsiėmimų, veiklos ir įdomių man vietų.
Tačiau ne visi turistai tokie neįnoringi. Kiti gi nori tiksliai to, ką gaudavo kitose kelionėse, pavyzdžiui, toje, mūsų tautiečių numylėtoje Turkijoje. Gal jums ir bus keista, bet labai didelis procentas keliautojų į užsienio kraštus vyksta tik tam, kad gulėtų paplūdimyje. Niekas daugiau šių žmonių nedomina, tik degintis kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro. Na, dar restoranai, geri viešbučiai, bet tik tiek. Jokie ten žygiai į kalnus, jokie muziejai ar dar kas nors. Tie, kas atostogauja kartą metuose – nori tobulo pliažo. Viskas!
Bet nerasite nieko panašaus į tai, kas rodoma kelionių kataloguose, jeigu keliausite ilsėtis į pagrindinius Peru sostinės Limos pliažus. Važiavau tiksliai ten, kur rekomenduoja visokie turistiniai gidai, ten, kur parduoda kelialapius Vokietijos, Britanijos, Nyderlandų ir JAV agentūros. Norėjau jums parodyti, koks pavydėtinai tobulas poilsis tų žmonių, kurie iš įvairiausių žemės kampelių atvyksta sumokėję labai daug pinigų.
Ir štai jie, labai egzotiškai, gražiai skambantys vietinių paplūdimių pavadinimai: Playa Agua Dulce, Playa Sombrillas, Playa Chorrillos, Costa Verde. Kas gi galėtų tikėtis, kad šios vietos realybėje atrodys blogiau nei mūsų kuklioji Šventoji, kurią nuolat peikiame.
Bet, brangūs skaitytojai, Šventoji, palyginus su Limos Ramiojo vandenyno pakrante yra tarsi koks perlas. Papasakosiu jums koks liūdnas, gal net tragiškas įvykis pas juos nutiko su automobilių stovėjimo aikštele. Iš pradžių miesto valdžia norėjo, kad paplūdimys būtų tik žmonėms, ir kad visas transportas stovėtų kur nors toliau, tam skirtose vietose. Buvo net įrengtos kelios parkavimo aikštelės. Bet jų pasirodė negana.
Mašinų daugiau nei vietų. Vairuotojai pradėjo savo autotransporto priemones parkuoti tiesiai ant smėlio, ten kur ir deginasi. Vienas, kitas, parkavo tokiu įžūliu būdu. Policija bandė juos bausti, bet gi žinote, kaip ten Pietų Amerikoje viskas vyksta. Daug mafijos, papirkinėjimų ir panašiai. Nusispjovė ant valdžios ir policijos nepareigingi vairuotojai. Jų vis daugėjo ir daugėjo. Nutiko taip, kad dabar ir automobiliai, ir žmonės – viename plote. Mašinos kone į vandenyną „lipa“. Kažkas dar spėjo pristatyti betoninių barikadų, jos šiek tiek gelbėja situaciją.
Įdomiausia, kad vietos poilsiautojams galvos dėl to neskauda. Nei jie skundžiasi, nei jie ima į galvą. Kai kas taip ir deginasi – tarp mašinų. Išlipa, pasitiesia rankšluostį ir sėdasi ant smėlio šalia. O ką, juk patogiau – mašinoje visi daiktai sudėti, per magnetolą muziką pasileidžia.
Mačiau, ir jums mieli DELFI skaitytojai, nufilmavau, kaip dvi romantiškos poros nuostabiai leidžia laiką. Atvažiavo į paplūdimį, pasistatė mašiną, muziką visų garsų pasileido ir šoko su nuostabiu vaizdu į vandenyną. Eina kiti žmonės pro šalį, paploją jiems, pašvilpauja, o tiems nė kiek nerūpi. Šito galėtume ir mes pasimokyti iš peruiečių – atsipalaidavimo, geros nuotaikos. Gėdos jausmas jiems negresia. Svarbiausia taisyklė – svarbu man gerai, o kaip kitiems – neįdomu.
Lietuvius nustebintų ir kai kurių Limos gyventojų automobilių parkas. Daugelis mašinų priparkuotų ant paplūdimio smėlio – labai senos. Į jų vidų nelindau, techninių specifikacijų netyrinėjau, bet iš tam tikrų užuominų galima nuspėti, kad jų būklė ne pati geriausia. Toks, vienas keistesnių dalykų, ką užfiksavo mano akis – tai, kad daug kas savo mašinas, mikroautobusus ir net autobusus parkuoja su akmenų pagalba. Gal ten pas juos rankinis stabdis išlūžęs, gal dar kokia bėda, bet jie ima ir po savo mašinų ratais pakiša didelius akmenis. Atrodo keistokai, bet matyt naudinga, jeigu taip daro.
Dėl automobilių gausos (kaip ir minėjau – jie užima didelę dalį deginimui skirto smėlio), pailsėti nusprendę žmonės priversti spaustis į vieną krūvą, todėl atsikvėpti vienas kitam neleidžia. Guli beveik susirėmę nugaromis. Koncentracija kaip būna karščiausią dieną Palangoje, tik dar dvigubai daugiau. Galite įsivaizduoti?
Labiausiai nuliūdino šiukšlės ir kitoks purvas, kurio tiek daug, kad niekas nebesistebi. Mėtosi kažkokie vamzdeliai, šiaudeliai, plastiko buteliai, senas šepetys pilnas įsivėlusių plaukų, tikriausiai išnaudota dantų pastos tūtelė, vaikiški plastikiniai žaislai, kažkieno pamiršti ir nuo vėjo jau apdriskę marškinėliai. Radinių sąrašas galėtų būti be pabaigos, eini ir su kiekvienu žingsniu matai, kad kažkas kažką pametė ar specialiai paliko, o miesto tvarkymo tarnybos dar tikriausiai nespėjo atvažiuoti ir sutvarkyti. Na, žodį „nespėjo“ aš čia sarkastiškai vartoju, nes reikėjo nespėti ištisus mėnesius, kad tiek visko paplūdimio smėlyje prisikauptų.
Bet nieko nuostabaus, kad šiukšlių daugėja. Pažvelgus į tai, kaip ilsisi vietiniai Limos gyventojai, darosi liūdna. Iš namų jie atsitempia viską, ko tik širdis geidžia. Ir kėdes, ir staliukus, kalną plastikinių indų, bet to negana, atsineša ir didelių metalinių ar stiklinių dubenų, kuriuose tiesiai šviesiai, prie kitų besideginančių skalbia, plauna ir gamina valgyti.
Vieni, ant atsinešto griliaus kepa dešreles ir kotletus, kiti maišo salotas, arba pats įdomiausias, mane labiausiai nustebinęs patiekalas, kurio pajūryje pamatyti tikrai nesitikėjau – jie ten marinavo žalią žuvį.
Skubu patikslinti, marinuota žuvis – tai garsiausias, visame pasaulyje žinomas Peru valgis pavadinimu „Ceviche“ (sevičė – liet.). Žalia žuvis (tunas, dorada, menkė ar pan.), marinuojama laimo sultyse su daug prieskonių, svogūnų. Na, kažkas panašaus į mūsų valgomą marinuotą silkę. Tik silkę dažniausiai patiekalams ruošiame jau sūdytą ar parūkytą, ir tikrai retas tai daro pliaže. O štai peruiečiai „Ceviche“ gaminasi kur tik nori.
Atsineša pjaustymo lentelę, didelį gabalą tuno, kuris prieš porą valandų brinko ir kaito rankinėje. Ištraukia tą įkaitusį gabalą, susipjausto smulkiai, tada pjausto svogūnus ir visą kitą. Marinuoja tą žuvį vėl gi tiesiai ant saulės, ant paplūdimio smėlio. Tada palaukia, kol žuvis įsigers skonio, nes taip turi būti pagal receptą. Ir valgo, nuo spindulių jau įkaitusį patiekalą. Nors neturėtų būti jis karštas ar šiltas, kaip tik – įprastai valgomas šaltas. Bet tie žmonės, matyt, labai mėgstą sevičę, todėl ir valgo ją visur. Svarbu, kad tik neapsinuodytų, nes rizika didelė.
Dar apie maistą ir gėrimus. Nustebau pamatęs, kad daugelis žmonių ne tik ilsisi, bet ir stengiasi užsidirbti. Štai atėjo degintis porelė. Šiaip ne taip susirado laisvą kampuką, įsirengė vietą sau ir pradėjo prekybą. Ant mėlynos plastikinės kėdutės pasistatė maždaug penkių litrų plastikinį indą su kraneliu. Ant jo pastatė kartoninę dėžę ir užklijavo skelbimą „Se vende pastelitos + jugos“. Lietuviškai tai reiškia, kad jie parduoda bandeles, panašias į mūsų čeburekus, ir sultis – tokį priešpiečių rinkinuką už 2 vietinius solius. Mūsų pinigais apie 54 centus.
Kita moteriškė deginosi ir gulėdama pardavinėjo ledus iš nešiojamo šaldytuvo. O vienas vyras siūlė patepti kremu nuo saulės už pinigus. Žodžiu, laiko veltui jie nešvaisto. Jeigu ilsėtis, tai tuo pačiu ir uždirbti.
Tačiau reiktų suprasti peruiečius, jų šalyje tikrai ne pyragai. Labai daug žmonių skursta, gyvena žemiau skurdo ribos ir visaip kaip bando pragyventi. Šaunuoliai, kad nepasiduoda. Vienas liūdniausių dalykų, į kurį atkreipti dėmesį man patarė vietiniai bičiuliai yra tai, kad tie poilsiautojai, kurie neturi pinigų, prie jūros laiką leidžia tiesiogine ta žodžio prasme – po smėliu. Jie užsikasa save, užkasa vaikus, kyšo tik galvos, kurias apdengia drabužiais. Tai yra tam, kad nenusviltų odos. Kremui pinigų nėra, o maudytis vandenyne juk norisi. Todėl lenda po smėliu ir būna.
Kai kurie, kam tingisi išsikasti duobę – smėliu užsidengia savo kūną, lyg kokiu specialiu kompresu. Ir taip sėdi. Išsimaudys, vėl apsibers.
Na, bent jau aš neprisimenu jokio kito paplūdimio savo neilgame gyvenime, kuriame budėtų nuo ištvirkėlių ginantys drausmės pareigūnai. Tai vyrai ir moterys, kurie su žiūronais ir guminėmis lazdomis stovi ir stebi, kad tik koks nors aistrų pritvinkęs nedorėlis nedarytų jokių draudžiamų veiksmų. O pasirodo, tai labai dažnas atvejis Pietų Amerikos pakrantėse.
Vyrai ir vaikinai, kurie nevengia seksualiai priekabiauti žodžiais ar net veiksmais prie paplūdimyje sugulusių merginų ginasi, sako, kad išsinuoginusios, apvalių formų gražuolės – pačios kaltos. Atseit, gulėdamos ir degindamos savo grožybes, jos išprovokavo priekabiautojų gyvuliškus instinktus.
Drausmės pareigūnai bara tuos, kurie lindo prie merginų, bet į kalėjimą neveža, jie ir taip perpildyti. Griežčiau, pavyzdžiui, pinigine bauda baudžia tik tuos, kurie griebėsi smurto, ar pakartotinai lenda prie merginų ir moterų.
Priekabiautojai viena bėda. Kita – vagys ir smulkūs vagišiai, kurie iš poilsiautojų bando pavogti viską, ką tik įmanoma. Jeigu paliksite net ir patį nevertingiausią daiktą be priežiūros – pavogs. Pavyzdžiui, nuspirsite kur nors toliau savo šlepetes. Atrodytų, na ir kam jos gali būti reikalingos. Oi, patikėkite, vagys atvykę iš skurdžių lūšnynų tuoj pat pasisavins jas. Ir jie visą laiką budi, dairosi nuo ko nudžiauti piniginę, rankinę, mobilųjį telefoną. Vos atsiranda galimybė – daro tai per kelias sekundes, taip greitai, kad sunku pastebėti. Dažniausiai dirba ne po vieną, todėl vienas pavagia, kitam perduoda. Jeigu jau apvogė Limos pliaže, užuojauta, atgauti savo daiktus tikrai maži šansai. Kaltinkite tik patys save, kad per daug atsipalaidavote.
Smulkiai ir vaizdžiai aprašiau savo popietę Playa Chorrillos pliaže, tame, kurį man rekomendavo net keli Limos gyventojai. Nemeluosiu, nepatiko man poilsis toje vietoje, bet tai nereiškia, kad ir Peru sostinė paliko blogą įspūdį. Tikrai ne. Labai įdomus miestas, kuriame nepaprastai daug gatvės maisto, judesio, muzikos, nuostabių pastatų. Tačiau tai jau visai kita tema.
Šį kartą norėjau įspėti, kad ne visur tolybėse, ten, kur mūsų akimis egzotiška bus viskas tobula ir verta didelių pinigų. Todėl kai kelionių agentas jums siūlo įspūdingą poilsį vietoje, apie kurią jūs nieko nežinote – nepatingėkite pasidomėti. Nepulkite stačia galvą pirkti. O jeigu savo kišenėje jau turite savaitės trukmės rezervaciją kuriame nors Limos viešbutyje ir net nusipirkote naują paplūdimio rankšluostį – linkiu geros saulės, šiltų bangų. Ir, kad netaptumėte vagišių auka.
