– Nuo kokio amžiaus vaikai pradeda meluoti?
– Meluoti vaikai geba jau nuo ankstyvos vaikystės, sulaukę 2-3 metų. Jie išgalvoja nebūtus įvykius, bet juos mes dažniau vadiname fantazijomis, o ne melu. Nes tikrasis melas yra sąmoningas melas. Maždaug 4-5 metai yra tas pereinamasis laikotarpis, kada vaikas jau iš dalies suvokia, kad jo fantazija yra netikra. Tačiau ta riba tarp fantazijos ir tiesos yra labai trapi. Vaikas gali net ir pats tikėti savo istorija. Pavyzdžiui, papasakoja draugams, kad keliavo į Disneyland'ą. Iki smulkiausių detalių kuria pasakojimą, o grįžęs namo toliau gyvena savo fantazijoje ir jam yra smagu. Ir tai yra raidos etapas, kuris labai svarbus pasaulio bei ribų suvokimui, ir jo nereikia nutraukti. Vaikui augant, tos fantazijos tolsta, o realybė artėja. Ir apytikriai 7-8 metų vaikai jau gali pilnai suvokti melą ir sąmoningai meluoti. Tai nereiškia, kad jie visiškai atsisakys fantazijų. Jie vis dar žais tuos žaidimus, fantazuos, ypač jei vaikas kūrybiškas, bet jie jau supras, kur yra fantazija, kur sąmoningas melas, o kur realybė.
– Kokios sąmoningo vaikų melo dažniausios priežastys?
– Priežastys priklauso nuo situacijos. Galima suskirstyti į dvi tokias pagrindines grupes: kai vaikas meluodamas siekia būti reikšmingas ir vertinamas, įgyti pripažinimą; ir kai vaikas meluoja, siekdamas išvengti konkrečios pasekmės ar reakcijos. Pavyzdžiui, vaikas gavo prastą pažymį ir iš patirties žino, kad tėvai pyks. Ką jis daro? Galvoja, kaip išvengti to pykčio ir pabando pameluoti. Jam pavyksta. Jis išvengia nenorimos reakcijos. Tai yra paskatinimas vaikui toliau meluoti.
– O kaip tuomet tinkamai reaguoti? Juk nė vienas tėvelis nesidžiaugs, kai vaikas gaus blogą pažymį ar padarys kažką negero...
– Reikia elgtis nuoširdžiai, pasakyti, kad aš pykstu. Pyktis turi įvairias formas. Tarkime, vaikas gavo blogą pažymį, reikia taip ir pasakyti vaikui: man liūdna, esu piktas, kad gavai blogą pažymį, sėskime ir pakalbėkime, kas nutiko, gal galime pasistengti kartu ar tu vienas, kad kitą kartą situacija nepasikartotų. Tokius atveju vaikas supras, kad jo elgesys nėra tinkamas, bet jis dėl to nebus atstumtas. Jis matys, kad, nepaisant visko, tėvai vis tiek bando jį suprasti, priimti ir myli jį. Taip po truputį vyksta auklėjimo procesas. Jei pyksite, vaikai tikrai suras būdų, kaip išvengti tų nenorimų reakcijų.
– Ką daryti, išsiaiškinus, kad vaikas meluoja? Bausti, pamiršti, ignoruoti?
– Bausmės neduos ilgalaikio efekto. Pyktis dėl to, kad vaikas meluoja, tik paskatins jį būti gudresniu. Jei tėvai žino, kad vaikas meluoja, jie turi tą žinoti 100 proc. Nes būna, kad tėvai tik numano. Tai visų pirma, tėvai turi būti garantuoti dėl melo. Jei vaikas vis tiek tvirtina savo, nesileisti į diskusijas. Pasakyti, kad žinote, jog jis sako netiesą ir jums dėl to yra liūdna. Nebijokime vaikui parodyti, ypač jaunesniam, kad melas gali žeisti ir griauti santykius. Pasakykite, kad žinote tiesą ir nutraukite diskusiją. Po kurio laiko grįžkite prie to ir jei vaikas vis tiek tvirtina savo, aiškinkitės, kalbėkite. Bet nereaguokite pykčiu, neįrodinėkite nieko. Parodykite, kad jums rūpi.
– O jei kalbėsime apie kiek paaugusius vaikus, kiek teisinga tikrinti vaiko telefoną, elektroninį paštą?
– Tai priklauso nuo kiekvienos šeimos. Jei vaikas yra vyresnis, tikrai nerekomenduoju to daryti, jei nėra kokio žalingo elgesio pačiam vaikui ar aplinkiniams apraiškų. Kiek galima reikia išlaikyti tą pasitikėjimą ir kalbėti apie tai su vaiku, nes jei akcentuosime tik tai, kad jis meluoja, jis supras, kad melas blogai, bet nepadarys iš to išvadų. Mes turime akcentuoti kitą pusę – kodėl santykiuose yra svarbu pasitikėjimas. Jei aš, kaip tėvas, pasitikiu vaiku, jis irgi gali pasitikėti manimi. Ir paauglystėje, kai sumažėja noras bendrauti su tėvais, kai tų melo strategijų atsiranda vis daugiau, tėvai ypač turi stengtis išlaikyti poziciją, kad aš noriu tavimi pasitikėti ir pasitikiu. Tai reiškia, kad leidžia tam paaugliui pasijusti suaugusiu, o tai ir yra svarbu. Tai tie pabandymai meluoti būna, bet jie neperauga į ypač blogą elgesį. Pasitikėjimas mažina melo apraiškas paauglystėje.
– O kiek efektyvu laukti, kol vaikas pats prisipažins, kai žinai, jog jis meluoja?
– Gali sulaukti, bet vaikas gali net nenumanyti, kad tu žinai. Vaikui reikia parodyti, kad mes matome, kad kažkas yra ne taip. Nes yra rekomendacijų, kai į tam tikrą vaikų elgesį geriau yra nereaguoti, nes tai išaugama ir pan. Bet melo atveju ši strategija neveikia. Melą reikia pastebėti ir nesvarbu ar tai paauglys, ar tik pradedantis meluoti vaikas. Melo ignoruoti nereikia ir tinkama reakcija, parodymas, kad jus tai skaudina, kad nenorite, jog jis taip elgtųsi ir jis, matyt, nenorėtų, kad jūs taip elgtumėtės, padeda atsikratyti melo.
– Ne paslaptis, kad meluoja kartais ir saugusieji ir meluoja vardan gerų ketinimų. Ar reikia vaikui paaiškinti apie taip vadinamą baltą melą? Jei taip, kaip ir kada?
– Pamenu tokį posakį, kad baltą melą sugalvojo juodo melo šalininkai, kad pateisintų save. Nereikėtų akcentuoti vaikams, kad vienas melas yra geras, o kitas – blogas. Kai vaikas vyresnis – galima, bet mažesni 5-6 ir net 10 metų vaikai nelabai suvokia, kodėl meluoti negerai, bet mama telefonu kalba ir sako, kad dirba, nors sėdi ir televizorių žiūri. Bus per daug sudėtinga vaikui paaiškinti taip, kad jis suprastų. Geriausia rodyti pavyzdžiu ir akcentuoti pasitikėjimą. Taip, melas yra netinkamas ir jis griauna pasitikėjimą. Kitas dalykas, kad bet kuriuo atveju reikia mokyti vaikus sakyti tiesą, bet yra situacijų, kai netinkamai išsakyta tiesa gali įžeisti. Mes nenorime įžeisti kažkokio žmogaus, todėl norėdami pasakyti tiesą, mes turime pasirinkti tam tikrus žodžius. Mes apeiname tą melą. Bet akcentuojame, kad tai tiesa. Ir aptarti tą reikia su vaiku. Dažniausias to pavyzdys, kai vaikas gauna dovaną. Ir jam ji nepatinka. Vaikas gali pasakyti: man nepatinka. Ir nereikia versti jo meluoti. Bet galima pasakyti, ačiū, aš labai vertinu, kad dėl manęs stengeisi. Tai apie tokias situacijas su vaiku galima po truputį kalbėti ir mokyti taktiškumo, diplomatiškumo tam tikrose situacijose. Be to, pasakyti, kad tiek melas, tiek tiesa gali žeisti.
– Teko girdėti tokią versiją, kad kuo daugiau vaikų klausinėsi apie tą patį įvykį, tuo daugiau nebūtų dalykų gali išgirsti. Kodėl taip yra?
– Taip, tai dažniausiai būna jaunesniame amžiuje, kol vaikas dar negeba pilnai atskirti fantazijos nuo realybės. Kadangi tos istorijos yra kūryba, normalu, kad kuo labiau giliniesi, tuo tas pasakojimas tampa vaizdingesnis. Taip atsiskleidžia vaiko kūrybinis mąstymas. Ir tai nėra blogai. Bet jei tai nutinka jau vyresniame amžiuje, akylesni tėvai atpažins, kada vaikas sąmoningai meluoja, o kada tai yra kūryba. Nes ir sąmoningas melas gali keistis kuo giliau į mišką, bet tada skirsis kiti dalykai: kūno kalba, žvilgsnis... Tėvai pastebės, kad kažkas yra ne taip.