Amerikiečių gelbėjimo operacija Teherane: žmogus, kuris nepaliko savų

Visai nesenai, 2019 metų liepą, Jungtinėse Amerikos Valstijose mirė Henry Rossas Perot – verslininkas milijardierius (turtas vertinamas apie 4,1 mlrd. dolerių, o jo įmonėse „Perrot Systems“ bei „Electronic Data Systems“ dirba daugiau kaip 150 tūkst. darbuotojų), mūsuose labiau žinomas kaip 1992 ir 1996 m. JAV Prezidento rinkimų dalyvis, įsiminęs ugningomis kalbomis ir pedantiškai trumpa kariško stiliaus šukuosena.

1947–1949 metais studijavęs vienoje seniausių aukštųjų mokyklų, JAV Karinių jūrų pajėgų akademijoje, jis buvo vienas iniciatorių, sukūręs akademijos narių garbės statutą, kuris tapo visų būsimų kadetų sąžinės ir elgesio taisyklių rinkiniu.

1956 m. Perot pasuko į samdomo darbuotojo kelią versle. Pasakojama, kad vienų metų pardavimo planą jis įvykdė per dvi savaites, o savo tiesioginius viršininkus tiesiog „užkniso“ nesibaigiančiais pasiūlymais dėl pardavimo ir apskritai – dėl darbo procesų tobulinimo.

R. Perot kariškai tiksliai paskaičiuodavo, ko reikia greitesniems darbo rezultatams pasiekti, ir to imdavosi su karišku tikslumu.

Gal ir ne veltui, nes karinėje istorijoje Perot taip pat paliko žymę – dar ilgai po 1979 m. tarp kariškių, o vėliau – ir visuomenėje, jis buvo vadinamas „žmogumi, kuris savų nepalieka“.

Viskas prasidėjo tolimų 1978 m. pabaigoje, kai du kompanijos „Electronic Data Systems“, kuriai vadovavo Perot, darbuotojai Billas Gaylordas ir Paulas Chiapparone buvo suimti Irane, kaltinant juos oficialių asmenų papirkimu. Greičiausiai jie papuolė į prasidėjusią Irane „kovos su korupcija“ kampaniją, kurioje garsūs rezultatai buvo svarbiau negu pats efektyvumas, o „demaskuoti“ du JAV šnipus korupcionierius šalies vadovybei atrodė visai viliojanti alternatyva nuraminti bruzdančiai visuomenei.

Kol kompanijos advokatų komanda mynė Irano institucijų slenksčius, kad padėtų sulaikytiesiems, Rossas sugalvojo planą B: kreipėsi į JAV armijos atsargos pulkininką Arthurą Simonsą, pravarde Jautis, ir paprašė jo išanalizuoti karinės operacijos galimybę. Pulkininkas, kalbama, dėl savo kieto charakterio bei užsispyrimo netapęs generolu, siauruose kariniuose sluoksniuose buvo legendinė asmenybė: kovojo Antrojo pasaulinio karo metu Ramiojo vandenyno salose, reindžeris ir „žalioji beretė“, kurio „specializacija“ – išlaisvinti karo belaisvius. Jis suplanavo ir dalyvavo operacijoje „Dramblio kaulo krantas“, kurios metu iš vietnamiečių stovyklos Son Tei buvo išvaduoti JAV piliečiai.

Surinkęs komandą, pulkininkas Simonsas su savo vyrais atvyko į Teheraną.

„Qasr“ kalėjimas (evoliucionavęs iš XVIII a. valdovų rūmų į kalėjimą, o iš jo jau mūsų dienomis – į muziejų), kuriame buvo laikomi amerikiečiai, buvo gana gerai saugomas ir įtvirtintas, todėl planuojant išlaisvinimo operaciją teko ilgokai sukti galvą. Tačiau čia netikėtai „į pagalbą“ atėjo politinė suirutė, kuri apėmė Iraną, – prasidėjo žymioji revoliucija.

Vasario 11 dieną įniršusi Irano studentų minia šturmavo kalėjimą ir jį užėmė. „Visai atsitiktinai“ tarp šturmuotojų buvo „studentas“ Simonsas su savo vyrais. Suradę amerikiečius, jie saugiai juos išvedė iš miesto ir išvengę policijos, kuri pradėjo intensyviai ieškoti dingusių kalinių, nugabeno juos iki Turkijos sienos. Ją perėję „gyvąjį krovinį“ sėkmingai pargabeno į JAV.

Pats Rossas Perot nesiviešino ir nesigyrė, kitaip jis pasielgti negalėjo: atsakomybės jausmas išugdytas tradicinių vertybių šeimoje, sutvirtintas studijuojant Karinių jūrų pajėgų akademijoje, be to, verslo etika neleido „palikti savų“.

Istorija iškilo viešumon tik po kelerių metų, kai britas Kenas Follettas išleido knygą „Su erelio sparnais“ ir buvo pastatytas serialas, smulkiai nupasakojantis tuos įvykius. Beje, seriale Rossą Perot įkūnijo aktorius Richardas Crenna, kuris įžymiuosiuose filmuose „Rembo“ vaidino „žaliųjų berečių“ pulkininką Trautmaną, o šio prototipas buvo... pulkininkas Arthuras Jautis Simonsas.

Pulkininkas A. Simonsas mirė 1979 metais.

Rossas Perot jį pergyveno 40-čia metų.