Ištraukėme savo skilanduką ir tik pasirodžiusią „Palangą“... Ragaujant Kijevo kotletą, režisierius pasiūlė pasižiūrėti ką tik susuktą dokumentinį filmą apie mažų paršelių elgesį.
Štai kaip filmo turinį pasakoja dabar jau akademikas Vladimiras Ždanovas:
„Iš dešimties motininių kiaulių paėmė po vieną paršiuką. Patalpino juos į vieną gardą ir filmavo. Tris dienas paršiukai pešėsi, o trečios dienos pabaigoje susimetė į bandą ir pradėjo gyventi bandos taisyklėmis. Pats protingiausias, nors ir ne pats didžiausias, tapo vedliu. Atneša lovį su ėdalu – pirmas ėda vedlys, tada jau antras, trečias ir kiti paršeliai.
Kažkam kilo mintis į lovį su ėdalu įpilti 3 litrus alaus. Išmaišė ir padavė paršiukams.
Pirmas priėjo vedlys. Pauostė ėdalą su alumi – kažkas ne taip. Uostė uostė, žiūrėjo į kairę, vėl uostė, žiūrėjo į dešinę ir galop pradėjo ėsti. Paskui jį jau neuostydami ėmė ėsti ir kiti paršeliai.
Nuo alaus jie pakvaišo. Pats mažiausias puolė kandžioti vedlį, žviegti, kilo muštynės – kaip prie aludės! Gyvuliukai išsibėgiojo po kampus. Stovi, dreba, vienas kito bijo. Dvi dienas paršeliai pagiriojosi. Trečią dieną išsilaižė žaizdas ir vėl susimetė į bandą.
Po dviejų dienų buvo nuspręsta eksperimentą su alumi pakartoti. Vėl įpylė tris litrus alaus. Priėjo vedlys, pauostė – akys ant kaktos. Uostė uostė, žiūrėjo į dešinę, žiūrėjo į kairę, vėl uostė, žiūrėjo į viršų, kažką prisiminė, suraukė kaktą ir knysle apvertė lovį. Žmonės pagalvojo, kad atsitiktinai. Vėl į ėdalą įmaišė alaus ir padavė paršiukams. Šį kartą vedlys tik pauostė – ir iškart apvertė lovį. Netgi vieno mėnesio paršeliui, ir tam aišku, ką daryti su tuo loviu – išversti jį visam laikui, kol kiti jame nepaskendo.“
Kolegoms papasakojau... Žinoma, ne prie tuščio stalo. Visi šypsojomės ir kikenome...
Baigiasi metai. Paskutinės Kiaulės metų dienos. Tai už ką taurę kelsime? Nepamirškime ir paršiukų, ypatingai vedlio!