Žolinukai padaryti iš sausų žolelių, kurias pati menininkė skina laukinėse pievose. Tai meno kūriniai, kuriuose persipina gili lietuviškos savasties išraiška, sakralinė geometrija ir nacionalinės tradicijos pajauta. Menininkės darbai spinduliuoja šiluma, harmonija, kvepia vasara ir laukine pieva.
Su Giedražole susitikome Kaune, kur jaukiai ir maloniai kalbėjome apie kūrybą.
Kaip viskas prasidėjo?
„Su žolinukais dirbu jau 20 metų. Šitą technologiją sugalvojau pati. Manęs tėvai nemokė, nerodė. Aš neturėjau to perėmimo, bet nuo mokyklos laikų man rūpėjo verbos. Visada, kai galėdavau, važiuodavau su traukiniu prie Aušros Vartų per Verbų sekmadienį. Gintautas Gavenavičius irgi veždavo savo darbus į Verbų sekmadienį, aš „alpdavau“ nuo jo darbų. Tais laikais mažai galima buvo rasti tokių kūrinių. Dabar jau atsiranda vis daugiau ir tų, kurie kopijuoja, nes ir pati esu nemažai pravedusi apmokymų.
Mes su vyru labai mėgome vaikščioti po senas apleistas sodybas. Vienoje sodyboje užlipau į palėpę ir radau pakulų. Atsinešiau tų pakulų, turėjau žolių prirankiuojusi... Taip viskas ir prasidėjo.“
Simboliai ir reikšmės
„Mečiau dailės institutą ir pabėgau dirbti į Rumšiškes, Lietuvos liaudies buities muziejų, man ten būdavo labai gerai. Mes turėjome inventorizuoti, vėdinti... Visi stebėjosi, kaip aš tiek daug dirbu, o aš visą tai „gėriau“, grožėdavausi. Man visa tai buvo brangu. Tie visi ornamentai, piešiniai... Visa tai labai žavėjo ir manyje kažkas atšaukė.
Simboliką labai dažnai prašo logiškai paaiškinti vyrai: „Kas tai per ženklas?“ Man labai sunku tą padaryti. Į mane viskas yra suėję ir per kažkokį filtrą, ir pritaikytą žolynukų techniką, išeina.“
Meilė gamtai
„Kaip vėjas siūbuoja smilgeles arba žolę aukštesnę, man tai ir gyvi paveikslai ir poezija. Kai sėdi ir žiūri į kvadratinį metrą pievos, ten milijonai augalėlių įvairiausių ir kaip jie visi turi sutarti. Ne taip, kaip pasėji, vieną kultūrą ir piktžoles ravi.
Buvo meilė tom žolelėm visą laiką. Aš visada tokį ryšį su jomis turiu. Kiekviena jų turi savo dūšią. Jos man kaip pusseserės, pusbroliai. Man taip visą gyvenimą ir kuo toliau, tik stiprėja. Aš manau, mes suradom viena kitą, mano poreikis būti gamtoje ir „žolinukai“.
Aš pievoms eilėraščius rašydavau.Tai yra tavo pasaulis, kur nieks negali įlįsti. Tik tu ten esi.
Kartais, kai yra sunku, aš pradedu dirbti, mano „žolinukai“ yra dažniausiai simetriški ir jau pats darbas mane styguoja.
Aš labai džiaugiuosi, kad man papasakojo šią istoriją: mano kurtą gyvybės medį nuvežė dovanų kažkur į užsienį vienuolei, sakė, ji išpakavo, pasistatė ir žiūrint į jį jai bėgo ašaros... Žinoma, tai ir tėvynės ilgesys, ir sentimentalumas... Kartais šie darbai taip veikia.“
Pirštu galiukuose
Šnabždantys tvinksi žodžiai...
Kalbina atverti duris ir eiti...
Matau...
Ten rūkas
Glamonėja medžių kamienus,
Plaukus žolių,
Sėdi tuščiose valtyse,
Bando užgesinti žibintą
Lenda į širdį,
Atsiveria jausmas.
Sustoja laikas.
Norisi būti.
