„Nė vienam nebuvo duotas „pilnas paketas“ – viena turi ne tik gražius plaukus, bet ir celiulitą, kitos gal paakiai pakritę, bet ji turi nuostabius nagus. Pati nesijaučiu, kad turiu prieš kažką atrodyti ledinė. Man pakanka pačiai džiaugtis tuo, ką matau veidrodyje.“ O kad vaizdas veidrodyje džiugintų, Simona tikrai įdeda pastangų. Štai jos grožio, mitybos ir geros savijautos receptai, rašoma sveikatingumo portale „Kikifit.lt“.
Apie grožio standartus ir įpročius:
„Kitus žmones visada vertiname pagal save. Kai apie kažką sakome, kad „negražiai atrodo“, tai yra tik nuomonė, išreikšta per vieno žmogaus vertinimo prizmę. Todėl aš manau, kad visų svarbiausia yra tai, kad kiekvienas visų pirma priimtų ir vertintų save. Jeigu kažkas nedžiugina – pakeisk tai. Jei nepatinka ilgi plaukai – nusikirpk, nepatinka trumpi – prisiaugink, nepatinka veido oda – eik pas kosmetologę ir susitvarkyk. Tiesa, grožio srityje labai daug kas remiasi į finansus, tai vienas labiausiai ribojančių dalykų. Tačiau šiais laikais turime tiek galimybių, net ir namuose naudojamos priemonės už kelis eurus, jei tik jas naudosi pastoviai, gali suteikti norimą rezultatą.
Lygiai tokia pati situacija ir su sporto režimu – reikia to laikytis pastoviai. Tačiau nepamirškime, kad jei nesirūpini savimi iš vidaus, kartą per mėnesį nuėjus į limfodrenažinius masažus netapsi tobula, be pastangų. Visur turi būti balansas: reikia prižiūrėti ir savo mitybą, ir judėti, ir žalingus įpročius riboti, ir rūpintis savo psichologine savijauta. Svarbiausia – įsiklausyti į save. Man vis dar keista, kad kalbame tą patį per tą patį: apie tai, kokių dietų laikeisi, kokių grožio ritualų paisai. Aš manau, kad tai yra labai individualu ir galvoti, kad tai, kas tinka vienam, tiks visiems – negalima.“
Apie sportą:
„Sportas ir aš nelabai draugaujame, tačiau esu atradusi tai, kas man patinka. Labai mėgstu treniruotes su savo kūno svoriu – tai „Crossfit“. Šiuo metu jų nelankau, nes rengiuosi dalyvauti šokių projekte, tai keturis penkis kartus per savaitę repetuoju pramoginius šokius – mano treniruotės trunka bent po keturias valandas ir dar šoku avėdama aukštakulnius!“
Apie mitybą:
„Šiuo metu valgau labai mažai – pamirštu valgyti, vyras dažnai dėl to bara. Pusryčių nevalgau, rytais dar nesijaučiu alkana. Dabar daug treniruojuosi, o po sporto valgyti aš taip pat negaliu, mano skrandis tuomet tarsi „susiklijavęs“. Kai jau atsigaunu ir galėčiau valgyti, būna vėlyvas vakaras – kokia 9 valanda vakaro, o taip vėlai pavalgiusi, blogai jausiuosi naktį...
Būna ir priešingų dienų: šį savaitgalį buvome sodyboje, kur valgiau viską, kas pakliuvo po ranka. Jei persivalgau, tuomet vieną ar pusantros paros pabadauju – žinau, kad tai nesveika, organizmui kyla didelis šokas, bet tai yra mano atrastas būdas pasijausti geriau. Žinau, kaip reikia teisingai valgyti, bet to laikytis labai sunku.
Esu išbandžiusi visas įmanomas dietas ir manau, kad jos gali praversti nebent tada, kai reikia staigiai numesti kelis kilogramus konkrečiam reikalui. Tačiau dietos nesuteiks ilgalaikių rezultatų, tam, manau, reikia pasidaryti aiškų mitybos planą visai savaitei, neštis savo pagamintą maistą į darbą, kad tiksliai žinotum, ką ir kiek valgai. Turime tikrai geras galimybes gyventi sveikiau ir prižiūrėti savo mitybą – domėtis tuo apskritai yra madinga, o parduotuvėse yra daugybė skanių ir mažai kaloringų alternatyvų įprastiems maisto produktams. Tereikia įspirti sau į užpakalį ir susiimti. Jeigu tikrai nusprendei imtis pokyčių, tuomet ir imkis. O jeigu nusprendei šūdmaliauti, tai irgi yra pasirinkimas.“
Apie mitybą, kuri padėjo sulieknėti:
„Man labiausiai padėjo griežta valgomo maisto kontrolė, kurios laikiausi porą metų. Valgiau pagal labai griežtą grafiką, išmokau gaminti maistą taip, kad nebūtų riebalų, valgiau mažomis porcijomis. Maistą gaminau orkaitėje, kad apsieičiau be riebalų, tačiau jei norėjau bulvės – valgydavau ją, bet tik pusę porcijos. Kartais suvalgydavau net ir greitojo maisto, bet tuomet kitą dieną griežtai sumažindavau porcijas.
Važiuodama į koncertus visuomet valgydavau savo pasigamintą maistą – mėsą ir virtas daržoves ar šviežias salotas, benzino kolonėlese niekuomet neužkandžiaudavau. Išmečiau visus namuose buvusius padažus, išskyrus garstyčias, nes jos turėjo mažiausiai kalorijų. Jei salotas valgydavau kavinėje, visuomet prašydavau, kad ant jų nepiltų padažo – vietoje to ant salotų išspausdavau pusę citrinos. Pripratau taip gyventi ir man tokia mityba labai tiko. Tuo metu mano apimtis po krūtine buvo sumažėjusi net 8 centimetrais, o po to pavyko ir išlaikyti pasiektus rezultatus.“
Apie asmeninius standartus:
Kai pažadi sau, kad „šiais metais susitvarkysiu veido odą, kūną, numesiu arba priaugsiu svorio, pradėsiu sveikai maitintis“, labai svarbu turėti valios, kad tą pažadą sau įgyvendintum. Tačiau nemanau, kad reikia save versti kažką daryti per prievartą, tai, ko tu nenori. Aš pati daugiausiai esu svėrusi 65 kilogramus (dabar sveriu 59 kg) ir tada labai blogai jaučiausi. Priaugtas svoris ne itin matėsi aplinkiniams, tačiau pati blogai jaučiausi. Pasimatuodavau vieną drabužį – netikdavo, kitą – netikdavo, tada pasiduodavau, bet ką apsirengdavau ir atrodydavo, kad „ai, koks skirtumas“.
Bėgant metams svorį mesti vis sunkiau, nes medžiagų apykaita iš tiesų lėtėja, sunku susitvarkyti ir su įpročiais – laikui bėgant paleidi vadeles, nebekontroliuoji mitybos ir kai taip pasileidi ilgą laiką, pakeisti įpročius yra labai, labai sunku. Tuomet nustoji save mylėti, susitaikai su esama situacija, nesistengi, kad būtų geriau. Gal tai tik mano požiūris, vertinant asmenines patirtis – o kaip jaučiasi kitas žmogus iš tiesų niekada negali žinoti. Vis tik aš dažniausiai sakau, kad visos norime atrodyti gražiai ir praeidamos pro veidrodį džiaugtis, o ne slėptis nuo jo. Nemanau, kad tai labai narciziška – tiesiog gyventi taip, kaip tau iš tikrųjų patinka, gali tada, kai patinki sau, spindi akys, džiaugiesi gyvenimu.“
Apie grožio priemones:
„Veido odos priežiūrai skiriu daugiausiai dėmesio, man tai – didžiulis malonumas. Kūną kremais tepti nemėgstu, bet veidą lepinti aš labai, labai mėgstu. Turiu pigmentines dėmes, tad vengiu gulėti saulėje, man labiau patinka apsilankyti soliariume. Kartą per mėnesį lankausi pas kosmetologę, kuri atlieka veido valymus ir priklausomai nuo odos poreikių, parenka kitas drėkinančias ar maitinančias procedūras. Ji nustatė, kad ant veido aš visai neturiu riebalų, tad geriu riebalų turinčius maisto papildus iš „Newcrush“.
Jokių injekcinių procedūrų kol kas dar nesu išbandžiusi. Visą naudojamą kosmetiką man parenka kosmetologė, naudoju „Klapp“ toniką, prausimosi putas, serumą, šveitiklį, du paakių kremus, dieninį ir naktinį veido kremus. Taip pat naudoju „The Organic Pharmacy“ hialurono rūgšties serumą, kuris man labai patinka. Spuogelių aš įprastai neturiu, bet jeigu jau iškyla vienas, tai būtinai per visą veidą! Kovai su jais padėjo „The Ordinary“ serumas su cinku.“
Apie plaukų priežiūrą:
„Negalėčiau iššukuoti plaukų ant jų neuždėjusi balzamo ar kaukės, nes mano plaukai labai pučiasi. Jie nėra tokie stori, kaip visi mano, tačiau plaukai labai greitai auga. Kas tris savaites dažau šaknis, antraip matytųsi žili plaukai, kurių tikrai turiu pakankamai. Plaukų kaukę naudoju dažniau nei balzamą, palaikau ją kelias minutes ir tuomet kaukė suveikia kaip balzamas. Po visko visuomet naudoju plaukų aliejų.
Plaukų priemonėms daug dėmesio neteikiu, dabar naudoju bet kokį šampūną iš „Maximos“, plaukų kaukę taip pat atsitiktinę išsirinkau „Eurokos“. Tiesa, esu Kristinos Ivanovos grožio salone pirkusi šampūną ir kaukę su juodaisiais ikrais, šios priemonės man labai patiko.“
Apie grožio procedūras:
„Kad kūnas būtų gražus ir stangrus, labai mėgstu limfodrenažinius ir lipolitinius masažus. Kadangi ruošiuosi šokių projektui, tai dabar tuos masažus darausi kartą arba du per savaitę. Grožio procedūros labai priklauso nuo pinigų – žiūri, ką gali sau leisti tam tikrame gyvenime etape, ko tau reikia, ir bandai suderinti poreikius su galimybėmis. Įsivertini, kiek tą mėnesį gali skirti įvairioms priemonėms ir procedūroms pinigų, ir tuo užsiimi. Kai galimybės ribotos, reikia nepatingėti ir namuose užsiimti grožio procedūromis – man labiausiai patinka kaitinančio efekto „Geomar“ purvas įvyniojimams. Kai pasidalinau jo rekomendacija savo „Instagram“, sužinojau, kad jį kaipmat išpirko visose „Eurokos“ ir „Eurovaistinėse“. O man už tą reklamą tikrai niekas nemokėjo, tiesiog pačiai tos priemonės labai patinka.
Buvo laikas, kai kasdien darydavausi purvo įvyniojimus, susisukdavau į maistinę plėvelę, apsirengdavau ką nors šilto ir pabūdavau taip pusvalandį. Po to nusiprausdavau ir kojas išsitepdavau „Eveline“ firmos kremu. Po poros savaičių kasdienio tų priemonių naudojimo tikrai mačiau milžinišką skirtumą. Man patinka nusifotografuoti „prieš“ ir „po“ – malonu, kai nuotraukose pamatai akivaizdžius rezultatus.“
Apie savijautą:
„Labai daug žmonių yra pamiršę save, nesusitvarko su vidinėmis problemomis. Kai daug dirbame, išdaliname save kitiems žmonėms, nepasilikdami nieko sau, pasiekiame emocinį dugną, kai jau nieko nebesinori, viskas erzina, nervai ištampyti, aplinkui nebematai nieko, kas yra gražu. Čia meilės sau klausimas – kai nemyli savęs, gali būti ir labai graži, ir labai liekna, ir tradiciniais standartais tiesiog gražuolė gazelė, bet kas iš to, jei pati to nematysi? Kiek žmonių eidami gatve pastebi gražius dalykus? Gražų balkoną gatvėje, fantastiško grožio krūmą, pro kurį kasdien praeina jau dvejus metus, gražią šeimą gatvėje? Pastebime tai, ką norime pastebėti ir tai mus veikia energetiškai.
O ką dauguma žmonių pastebi? Kamščius ir sąskaitas? Aš praėjusiais metais išgyvenau tą duobę: buvau persidirbusi ir pervargusi, atiduodavau visą save kitiems. Gyvenau pagal principą: „Kad tik dėl jūsų, o aš jau kaip nors“. Išoriškai, atrodė, kad man viskas sekasi gerai – santykiai su vyru geri, artimieji, šunys – visi buvo sveiki, bet aš pati tiesiog norėjau verkti. Vadinasi, kažkas yra negerai, viduje tuščia, o žiūrėti į save veidrodyje yra baisu.
Tada pagalbos paprašiau savo vyrą, o jis mane nuvedė į sąmoningo kvėpavimo (rebefingo) užsiėmimus pas Loretą Ribokienę. Ji man labai padėjo, nes nuo pat pirmo apsilankymo buvau su Loreta labai atvira, nieko neslėpiau ir atskleidžiau savo intymiausias paslaptis, pas ją labai daug išsiverkiau. Manau, kad kiekvienam reikia rasti mokytoją, kuris padėtų suprasti, kad viskas su mumis yra gerai, mūsų elgesys ir jausmai yra normalūs. Ji man padėjo išmokti, kad pasaulis nesugrius, jeigu pasakysiu „ne“ kitiems žmonėms ir skirsiu laiko savo poilsiui. Anksčiau atrodydavo, kad kiekvieną dieną ofise turiu sėdėti nuo 9 iki 5, nes darbas juk taip turi vykti.
Dabar išmokau įsiklausyti į save – jeigu ryte atsibudusi jaučiu, kad niekaip nenoriu eiti į darbą, tuomet ir neisiu, skirsiu dieną savo malonumui. Supratau, kad visų pinigų neuždirbsiu ir uždirbti jų man nereikia. Anksčiau galvodavau, ką kiti žmonės kalba apie mane, o dabar tai paleidau, nebesijaučiu, kad turiu kažką kitiems įrodinėti, gyvenu dėl savęs ir ką kiti apie tai mano, nesuku galvos. Ta laisvė – ne tik dėl rebefingo, ji ateina ir su amžiumi.“
