O ar kliūva, ar padeda? Kaip kada. Dažniau padeda, jei naudojami su protu. Arba jei naudojami ne visai pagal paskirtį, bet kai labai prispiria. Jeigu tikėtume statistika, informacijos apie tai, kiek tablečių per dieną reikia išgerti, ant pakelio arba jo viduje ieško 84 procentai vaistų nusipirkusiųjų. Tik 41 procentui vaistų vartotojų rūpi, kokią konkrečią cheminę medžiagą jie gauna. Tik trečdalis besigydančių perskaito saugumo instrukcijas, o kitas trečdalis gilinasi į smulkų šriftą, kad sužinotų, dėl ko pagaliau jiems iš viso paskirtas šitas vaistas.
Vaistų informaciniai lapeliai skirti informacijai apie vaistą perduoti. Ir kaip kartais nutinka, tos informacijos gali būti per daug arba per mažai. Arba ta informacija nėra visiškai teisingai priimama. Kodėl? Pakalbėkime apie informacinių lapelių įvairovę. Pasirodo, kaip ir skirtingų medžių lapų parke po kojomis, taip ir skirtingų lapelių vaistų dėžutėse būna.
Visų pirma, skiriasi tų pačių receptinių ir nereceptinių vaistų informaciniai lapeliai. Kodėl? Nežinau. Gal gamintojas mano, kad, jeigu vaistas paskirtas gydytojo, tai lapelyje galima parašyti šiek tiek daugiau „laisvių“. O jei vaistas įsigyjamas išgirdus reklamą, ir lapelis yra pagrindinis laisvių ir prievolių pranešėjas, tai daugiau draudimų. Pavyzdžiui. Vieno populiaraus vaisto nuo rūgštingumo padidėjimo yra dvi dozuotės: mažesnė (įsigyjama be recepto) ir didesnė (receptinė). Mažesnės dozės, remiantis vaisto aprašymu iš lapelio viduje, negalima vartoti nei vaikams, nei nėščiosioms, o dvigubai didesnė saugi ir būsimoms mamos, ir jų atžaloms. Į dvigubai didesnę tabletę prideda ko nors kito, užtikrinančio saugumą? Ne. Tiesiog išrašęs receptą gydytojas prisiima atsakomybę ir lapelyje galima rašyti daugiau „laisvių“.
Kitas skirtumas – nevienodi informaciniai lapeliai, skirti gydytojams ir pacientams. Taip, gerbiamieji pacientai, jums ir vėl meluoja arba visos tiesos nesako. Informaciniame lapelyje, skirtame specialistams, kur kas daugiau informacijos ir, svarbiausia, ji dažnai skiriasi nuo informacijos, skirtos vartotojams. Todėl atsiranda nesusikalbėjimų ir nuoskaudų tarp gydytojų ir pacientų, arba net vaistininkų, preciziškai skaitančių lapelius, skirtus pacientams, o ne specialistams. Trumpesniame ir pritaikytame sergantiesiems lapelyje mažiau visokių medicininių keiksmažodžių, formulių, kinetikų ir dinamikų (yra ir tokie matmenys farmakologijoje), mažiau gąsdinamų sąvokų ir simptomų, bet mažiau ir išlygų bei sąlygų.
Mokyklose dažnai būna vaikams adaptuoti kūriniai (trumpesni sakiniai, išmesti sudėtingi žodžiai, sumažinta apimtis). O farmakologijoje – adaptuoti lapeliai neturintiems medicininio išsilavinimo. Nes informacijos su kaupu yra ir trumpesniame variante.
Dar vienas skirtumas – skirtingi aprašai tos pačios vaistinės medžiagos iš skirtingų gamintojų. Ir ne dėl to, kad vienas gamintojas prideda pieno cukraus, o kitas – paprasto (tad nuo pirmo vaisto vėjuosite, o nuo kito ne). Gali būti skirtingos indikacijos, skirtingos saugumo rekomendacijos. Kodėl? Nežinau. Spėju, kad čia irgi labiau teisiniai nei medicininiai ar etiniai dalykai. Bet faktas lieka faktu. Priklausomai nuo to, kokio gamintojo lapelį perskaitysite, tokias indikacijas ir kontraindikacijas sužinosite. O vaistininkas ar kaimynas skaitys kitokį ir tais pačiais vaistais gydysis kitokias ligas ar simptomus. Arba tikėsis kitokio pašalinio poveikio.
Tarp kitko, apie pašalinį poveikį: „Aš negaliu jo gerti. Man viskas, kas ten parašyta apie pašalinį poveikį, atsitiko.“ Nocebas (placebo antagonistas), kai tiki, kad bus blogai, taip ir atsitinka. Pasirodo, jeigu pacientą perspėji apie galimą (pabrėžiu, tik galimą) pašalinį poveikį, gali padidinti tikimybę, kad jis tai ir pajus. Tikimybė tokia pati kaip ir tada, jei pacientas perskaitys tą informaciją savarankiškai. O štai jeigu jam ar jai dar kaimynė savo patirtį papasakos, tai tikimybė pajausti pašalinius reiškinius išauga geometrine progresija, mat prie informacijos prisideda dar ir patirtis. Moksliškai patvirtintas faktas. Ir įrodymas, kokia gaji mūsuose yra kaimynų įtaka sveikatos priežiūros klausimais.
Tarp kitko, apie kaimynus. O ypač – apie kaimynes. Tas, kurios visus vaistus išbandžiusios, – niekas netiko, bet nė vienos dėžutės neišmetė (toks savotiškas „mūsų kaimo atsakas snobams filatelistams-numizmatams“); ir apie selektyvųjį tų kaimynių informacijos įsisavinimą. Jos, smulkiai išstudijavusios visą lapelio tekstą, niekaip nesugeba paskaityti eilučių pačioje pradžioje: „Šis vaistas skirtas tik Jums, todėl kitiems žmonėms jo duoti negalima. Vaistas gali jiems pakenkti, net tiems, kurių ligos požymiai yra tokie patys kaip Jūsų.“ Galite pasižiūrėti – kiekviename lapelyje juodu ant balto parašyta. Bet gi čia ne toks įdomus skyrelis kaip apie pašalinį poveikį ir tikimybę numirti. Kam reikia skaityti pradžią, jeigu visas įdomumas – gale (žurnalo „Žmonės“ skaitytojos mane supras). Todėl eina tabletės iš rankų į rankas per visas namo laiptines, nesvarbu, kad brangus lapelis tą draudžia.
„Daktare, jūs man nuo galvos svaigimo parašėte vaistą, kuris gali sukelti svaigimą. Taip ten parašyta.“ Taip. Dažnas atvejis. Vaistai nuo rėmens gali sukelti pykinimą ir šleikštulį. Vaistai nuo skausmo – pilvo skausmus. Antibiotikai paskirti dėl bakterinio viduriavimo – viduriavimą dėl disbakteriozės. Nėra vaistų be pašalinių reiškinių. Bet gydytojai, visai kaip Raganius nemirtingoje Sapkovskio sagoje, visada renkasi mažesnę iš blogybių. Visos tabletės gali sudirginti skrandį ar žarnyną, o visos injekcijos sukelti kraujavimą ir patinimą – vaistas palieka pėdsakų, patekęs į organizmą. O apie rimtą ir grėsmingą arba dažnai pasireiškiantį pašalinį poveikį rūpestingas arba tiesiog nenorintis papildomo darbo gydytojas tikrai jus turėtų įspėti. O jeigu to nepadarė – tai pirmyn, imkimės parankinės literatūros.
„Bet ten parašyta, kad čiulpinukas gerklei tik nuo trejų metų, o mums – dveji su puse!“ Taip, mamyte. Visi čiulpinukai ir pastilės – nuo trejų metų, standartiškai. O vienas populiaraus čiulpiamojo vaisto nuo gerklės skausmo gamintojas apraše nurodė amžiaus cenzą nuo 11 metų (po to, kai jo pagaminta pastile paspringo dešimtmetė prancūzaitė). Ir apribojimai – ne dėl cheminės sudėties, o dėl springimo pavojaus. Ir jeigu jūsų pyplys žiaumoja meškiukus guminukus, galite ir pastilę duoti. O kodėl tada rašo, kad negalima? Nes „visų pirma – saugumas“. Ant mano nupirktos vaikams trisdešimties centimetrų skersmens skraidančiosios lėkštės irgi yra užrašas „atsargiai, springimo pavojus“.
„Jūs man paskyrėte vaistą nuo depresijos (arba, pavyzdžiui, nuo epilepsijos). Aš nesu durnas ir šitų vaistų negersiu. Man koją skauda.“ Taip, gerbiamas paciente. Jus ne durnas, skaityti mokate, o girdėti, ką gydytojas sako, – ne. Arba jūsų gydytojas (kuris irgi lyg ir ne durnas, skaityti moka) neturi laiko išaiškinti jums, kas ir kaip, kodėl nuo skausmų antidepresantus išrašo. Arba vaistininkas, kuris jus informavo, skaitė pacientui, bet ne specialistui skirtą lapelį. Yra daugybė vaistų, kurie mažomis dozėmis skiriami greitai ir saugiai simptomams koreguoti, nors didelėmis dozėmis vartojami kitoms ligoms gydyti. Inhaliatorius nuo astmos gali padėti kovoti su užsitęsusiu kosuliu, nors astmos nebuvo ir nebus. Vaistas nuo alergijos gali sumažinti nosies gleivinės paburkimą, nors alergijos jūs ir neturite. O vaistai nuo traukulių arba antidepresantai mažomis dozėmis malšina pažeisto nervo sukeltą skausmą kur kas saugiau ir efektyviau nei didelės dozės vaistų nuo skausmo. Bet lapelyje jūs to niekada (arba beveik niekada) neperskaitysite.
„Aš vaisto negėriau, nes parašyta, kad reikia gerti prieš valgį arba valgio metu, o aš visą savaitę nieko nevalgiau, nes pilvą skaudėjo.“ Taip, bet tas vaistas ir buvo skirtas pilvo skausmui malšinti ir rūgštingumui mažinti. Beje, pastaba: vaistas, vartojamas prieš valgį, neįpareigoja jūsų papildomą kartą valgyti. O nenoras valgyti neatleidžia nuo pareigos gydytis ir vartoti vaistus kaip paskirta. Ar kaskart prieš važiuodami automobiliu įsipilate degalų? Juk tam, kad važiuotumėte, reikia degalų. Bet ar tai reiškia, kad kas kartą prieš važiuojant reikia papildyti baką? Ne. Tas pats ir kalbant apie valgymą.
Bet kokia informacija daro tam tikrą poveikį, ir nuo mūsų bei aplinkinių priklauso, koks jis bus, ką ta informacija suteiks. Ar ramybės ir tikėjimo, ar nerimo ir baimių. Jeigu gydytojas išaiškina pacientui, kodėl skiriamas šis vaistas, kokio poveikio ir kada laukti, kokie pašaliniai reiškiniai gali atsirasti ir ką su jais daryti, kokie simptomai ar pokyčiai vartojant yra gera žinia, o kokie – grėsminga, tai vargu ar pacientas kruopščiai studijuos lapelį arba išstudijavęs sužinos ką nors baisesnio, nei papasakojo gydytojas. O jeigu gydytojas tik rašė, o ne kalbėjo, jeigu išėjęs iš kabineto pacientas išsinešė tik šūsnį popieriukų ir jokių žinių, tai telieka pasikliauti vaistininku arba informaciniu lapeliu. Lieka neštis jį (lapelį) namo ir skaityti kaip pusšimtį pilkų atspalvių: kažkiek įdomu, kažkiek nuobodu, bet esminis tikslas – tikėtis, kad tau pačiam to niekada neatsitiks.
Galima susidaryti įspūdį iš šito teksto, kad pateikiama informacija apie vaistą – tik blogis ir nieko gero. Ne, taip nėra. Dabar daugelyje sistemų išrašant arba perkant vaistus jau įdiegti net keli informacinės sistemos saugikliai dėl galimos vaistų sąveikos. Bet būna, kad paskirdamas vaistą gydytojas (arba dar dažniau – ir pats pacientas) nežino, kokių dar vaistų ligonis vartoja, tai informacinis lapelis gali būti vienintelė priemonė išvengti vaistų sąveikos. Arba atsiradus kokiam nors sveikatos sutrikimui įsitikinti, ar tai nėra grėsminga būklė, irgi gali padėti informacija iš lapelio. Bet vis dėlto labiausiai jis reikalingas, kai gydymą pradedame be specialistų pagalbos, – nusipirkę vaistų degalinėje arba susiradę jų namų vaistinėlėje.
Ne kartą sakiau ir visada kartosiu: tam, kad adekvačiai suprastumėme medicininę informaciją, reikia turėti medicininį išsilavinimą. Informacinis lapelis yra papildomas saugiklis ir labiau teisinė nei medicininė informavimo priemonė. Jis tikrai reikalingas ir privalomas, bet niekada neatstos pokalbio apie jūsų gydymą, simptomų dinamiką vartojant vaistus arba visas įmanomas indikacijas ir kontraindikacijas su gydytoju, kuriuo jūs pasitikite. Niekas neatims malonumo skaityti lapelį, gąsdintis ir nepatenkintai burbėti. Bet kad ir ką jūs ten perskaitysite, būkite geri sau ir savo kūnui – visus klausimus apie veikalo turinį užduokite savo gydytojui. Ir kai gausite atsakymus, tai informacinis lapelis jus domins išimtinai kaip minkšto ir tvirto popieriaus šaltinis.
Ramių jums rudens skaitinių ir draugiškų lapų ir lapelių!
