Kodėl viešumoje tave matome rečiau nei anksčiau?
Aš manau, kad viskam savas laikas. Mano viešumos laikas kaip jau ir praėjo. Nes, tiesą sakant, aš visuomet geriau jaučiausi užkulisiuose. Aš nežinau kodėl. Tiesiog stoviu užkulisiuose, matau kažkokį savo darbą ir jūs neįsivaizduojate, kaip man gera stebėti tai, ką padariau, jeigu mane tenkina kokybė. O į sceną aš atėjau kažkaip netyčia visiškai, nors visuomet į ją norėjau lipti dar nuo vaikystės, bet atėjo metas, kai supratau, kad galiu kažką daug geriau padaryti dirbdama užkulisinį darbą – vadybinį, organizacinį, nei pati lipdama į sceną.
Ar nėra konflikto dėl to, kad viena vertus, norėjai lipti į sceną, kita vertus, mieliau likti užkulisiuose? Ar tu pati nelabai gerai jautiesi tose šviesose?
Ne, aš gerai jaučiuosi. Sakau, aš nuo vaikystės norėjau dainuoti, norėjau lipti į sceną, bet atėjo metas, kai aš supratau, kad aš galiu daryti tai, ką galiu kokybiškiau padaryti. Darbas, kurį dabar darau, mane labai tenkina.
Tu taip pat esi sakiusi – jaučiuosi laiminga dėl to, kad dar esu kažkam reikalinga. Reikalinga scenai, žiūrovams, auklėtiniams. Reikalingumo sąlyga aplamai būtina, kad jaustumeisi laiminga. Kaip tu pati dorojiesi su tuo, kad, kaip tu sakai, tavo laikas praeina? Ar tu jutai, kad to dėmesio mažėja, ar tai vyko laipsniškai? Kokie buvo tavo išgyvenimai?
Mano darbai ir visi projektai labai skirtingi. Man atrodo, kad aš su kiekvienu projektu laiku įlipau į tinkamą traukinį ir visai patogiai ten įsitaisiusi važiavau. Kažkada aš pati ėjau į sceną, gerai iš to uždirbau. Atsirado vaikų kolektyvas „Olialia“, kurie buvo vieninteliai ir dėl to mes taip pat labai gerai laikėmės. Dar vienas projektas – „Laumės juosta“, tai pats pirmas toks festivalis. Vėliau atsirado grupė „Mokinukės“.
Tai buvo vienas iš geriausių projektų, kuriame mes turėjome be galo daug žiūrovų, sekėjų ir labai gerai jautėmės. Bėgant metams keitėsi žiūrovas. Jis darėsi šiek tiek vyresnis, todėl susikūrė naujas projektas – Marius ir Irūna, tad manau, kad tos pakopos labai logiškai dėliojosi ir aš jaučiuosi reikalinga lig šiol.
Daugybėje interviu tavęs vis klausia – kodėl tu nesusiradai vyro, kodėl antrą kartą neištekėjai. Ar tavęs neerzina tokie klausimai?
Kartais man sako – tu taip gerai atrodai. Na, bet neištekėjau aš, neatsirado tas vyras. Aš meluočiau, jeigu sakyčiau, kad esu dėl to labai laiminga. Tikrai ne. Pagrindinė laimė yra šeima, vaikai ir anūkai.
Aš pavydžiu visoms savo draugėms, kurios turi nuostabius anūkus. Bet tiesiog taip susiklostė gyvenimas. Nenorėčiau to bjauraus vyro, kojines skalbti ir rūpintis kažkuo. Be to aš dabar labai gerai jaučiuosi. Bet anūkų gal ir norėčiau.
O ar tu sutinki su tokiu požiūriu, kad moteris nėra mikrobangų krosnelė, kuri turi kažkokią funkciją ir privalo ją atlikti nepriekaištingai visada, dieną ir naktį, o jeigu tu netapai ta mikrobangų krosnele, tai tavo gyvenimas praėjo veltui?
Tikrai ne. Aš manau, kad mano misija Žemėje šiek tiek kitokia. Tai gyventi dėl kitų, daryti kažkokius darbus, pasiaukoti. Ne visiems mums duota sukurti šeimą, ne visiems skirta auginti vaikus. Na, mes turime labai daug pavyzdžių. Dėl to aš visai nepergyvenu, nors ir sakau, kad norėtųsi, bet aš priimu tai, ką man Dievas davė ir visai dėl to nesikremtu.
Išsiskyrei tuo metu, kai skyrybos buvo neįprastas reiškinys? Ne taip, kaip dabar, kai išyra kas antra santuoka. Iš kur ta drąsa?
Aš visada buvau drąsi. Nuo mažens, būdama mergaitė, nebijodavau lipti į medį, iš jo iškristi ir taip toliau. Aišku, nebuvo lengva priimti tą sprendimą, nes giminė pasižymėjo katalikišku auklėjimu ir joje tai buvo pirmas atvejis, bet aš supratau, kad gyvenimas yra tik vienas, todėl aš pati nesikankinsiu ir nekankinsiu to žmogaus. Buvo nelengva ir aš buvau pasmerkta, bet manau, kad šis žingsnis yra vienas iš teisingiausių mano gyvenime. Ir tas žmogus laimingesnis, ir aš laimingesnė.
Ar būtų buvę lengviau, o gal sunkiau priimti sprendimą dėl skyrybų, jei anuomet informacinė erdvė būtų tokia kaip dabar, kai galima padiskutuoti ir pasitarti?
Ne, aš niekam nerašyčiau, su niekuo nesitarčiau ir išvis esu labai prieš šeimos židinio problemų afišavimą. Gal tai ir senamadiškas požiūris, bet aš esu prieš tą skalbinių išvertimą į išvirkščią pusę ir šeimos nesantaikos bei problemų demonstravimą. Manau, kad turime labai daug žmonių, kurie neviešina savo šeimyninių problemų ir aš juos labai gerbiu. Šeima yra šventas dalykas ir kažkoks tabu turi būti tavo gyvenime. Aš suprantu, kad žmonėms įdomu viską žinoti iki smulkmenų, bet nesivaikant jokio populiarumo, lai aš būčiau visiškai nereikalinga, jei būčiau jauna, bet aš tikrai savo asmeninių problemų į viešumą nekelčiau. Tokie mano įsitikinimai.
Ar tai yra viena priežasčių, kodėl tavęs nėra „Facebook“?
Aš jo nemokėjau susikurti ir man visiškai netyčia jį sukūrė draugės dukra. Sakau – ką čia dabar padarei? Sako – reikia jūsų nuotraukos. Sakau – ne ne, dėk mano šuniuko nuotrauką. Tai yra tas „Facebook“, bet labai mažas būrelis draugų, artimiausia aplinka, bet jų daugėja, tad gal kada nors pasirodysiu ir viešumoje.
O gal tai būtų malonu? Sakytų – štai, turiu seną įrašą, kuriame tu dainuoji ant scenos, o štai čia „Mokinukės“ ne tik, kad nusidainavo, bet ir nuo scenos vos nenusivožė.
Galbūt. Aš pati ten kažką netyčia paspaudžiau ir, kadangi esu kybartietė, pakliuvau į kybartiečių grupę. Ten ir mano nuotrauka išlindo, tai per dešimt minučių šeši šimtai žmonių atsirado. Tai yra malonu. Labai gražūs atsiliepimai, važiuosiu ir į susitikimą, tai galbūt paviešinsiu.
Bet tu esi privatumą vertinantis žmogus? Kalbėjome apie tai, kad šeima tau yra sakrali institucija. Ar tu labiau nori savo jausmus, išgyvenimus, laimę ir baimes pasilaikyti sau?
Aš manau, kad esu ir privatus, ir kartu labai atviras žmogus. Kartais su žurnalistais kalbėdama per daug paatvirauju. Užsimirštu ir nemaloniai po to jaučiuosi, nes nemanau, kad reikia viską pasakoti.
Koks skirtumas yra tarp viešumoje atpažįstamos Laimos Lapkauskaitės ir kokia yra ta tikra Laima?
Mane Lietuva žino kaip labai valdingą moterį, griežtą pedagogę. Atsimenu, man jaunimas pasakodavo, kai jų klausdavo – ar tikrai jus Laima muša? Man juokingai skamba šitas klausimas, bet nieko nepadarysi, žmonėms taip atrodo. O šiaip aš esu gana jautrus žmogus. Pats mano zodiako ženklas – vėžys, sako, kad esu šeimyniškas žmogus. Ir labai jautri, ir mėgstu kartais paverkti, ir ant peties pasiskųsti kažkam, ir padejuoti.
Vieną kartą, pamenu, Žvagulis man sako – ko tu tokia pikta? Gal gali atsipalaiduot? Kažkas ten tada mane sunervino, aš atsisukau į jį, pasižiūrėjau ir sakau – stovi kas nors už manęs? Jis sako – kaip ir niekas. Tai aš ir sakau, pati turiu už save pakovoti. Kartais tas stiprumas turi pasireikšti tam tikrose situacijose.
Kaip tu išgyveni tuos sunkius momentus? Neturi nei brolių, nei seserų, tad kas yra tavo atramos?
Aš esu ištekėjusi už darbo ir mano atrama yra darbas. Santuokoje viskas tvarkoje, viskas labai gerai, nesiruošiu skirtis. Skyrybomis nekvepia. Aš tikrai nueinu į darbą ir jis man kaip vaistas. Aš susitinku su savo prodiusuojamais kolektyvais ar žmonėmis. Tai mano vieni artimiausių draugų, nes mes labai daug laiko kartu praleidžiama. Taip pat yra mano draugai, yra giminaičiai, su kuriais išsikalbi, išsiverki ant peties, bet šiaip tai aš retai verkiu.
Bet ar tai tikrai esi tikroji tu? Ar būni savimi?
Taip, dažnai esu savimi. Manęs kai kurie žmonės tikriausiai dėl to ir nemėgsta, nes aš nemoku užsidėti kaukės. Jeigu man kas nors nepatinka – aš pasakau, kad nepatinka, jeigu sunervina, man pasirodo kažkas ne taip ar manimi nepasitiki – aš galiu ir pravirkti prie to žmogaus, su kuriuo aš dirbu. Stengiuosi būti tokia, kokia esu ir tai ne visiems patinka.
Kaip manai, jeigu būtum vyras, ar tavęs lygiai taip pat dažnai klaustų šio klausimo, kodėl nesukūrei šeimos?
Gal ne. Moters dažniau paklausia.
Tu daug bendrauji su jaunais žmonėmis, tad kaip manai, ar ta karta yra kitokia?
Žinote, man pasirodė, kad karta pasikeitė kartu su Irūnos karta. Su ja aš pradėjau dirbti ir man visuomet atrodė, kad ji vienoda, o dabar ji kitokia, nes kitokie tėvai, kitoks požiūris tėvų. Kadangi dirbu su vaikais, matau tai. Dirbdama su kolektyvu nežiūriu į jį kaip į būrelį, man norisi visą save atiduoti, išspausti iš to maksimumą. Aš neįsivaizduoju, kaip vaikas gali neateiti į repeticiją, kaip jis gali kažko nepadaryti ir tėvams keista, kas čia dabar per nesąmonės. Jeigu noriu – vedu, nenoriu – nevedu. Bet kai filmuosime koncertą, tikrai į jį atvesime, nors vaikas tada klajoja ir nežino ką daryti.
Tai čia daugiau tėvų problema?
Taip, aš manau, kad tėvų. Kai vaikai ateina į repeticiją ir nebendrauja vienas su kitu, o žiūri į telefonus ištisai, tai aišku, kad dirbti neįmanoma. Viduryje darbo suskambus telefonui vaikas pribėga prie jo net neatsiklausęs ir kalba. Man šokas. Irūnos laikais net nebuvo galima nukreipti akių į šoną. Jeigu vadovas šneka, turi jo klausyti ir taip pasieki kažkokius rezultatus.
Jie nepripažįsta jokio autoriteto?
Negaliu sakyti, kad nepripažįsta. Tiesiog techninės galimybės pranoksta tikrąsias vertybes. Aš vieną kartą sakiau – vaikai, jūs nepirkite man dovanų, nupirkite atviruką, užrašykite ranka ir pasveikinkite su Kalėdomis. Jie klausia – ką tokį? Sakau – atviruką, yra parduotuvėse. Čia tikriausiai ir pasireiškia ta tikrųjų vertybių, autentikos stoka ir todėl kartais mane nervina visi šitie techniniai pasauliniai pasiekimai.
Tada kyla klausimas, kodėl tėvai to neturi, jeigu vaikai visa tai atsinešė iš namų?
Mes turime susirinkimus su tėvais ir kalbamės apie tai, kad vaikas turi atsirinkti, ko jam tuo metu labiau reikia – ar jis nori „YouTube“ sėdėti, ar jam reikia atsijungti nuo visko, būti mano pamokoje ir klausytis, ką aš pasakau. Atsiranda nemažai tokių, kurie sako, kad man čia visiškai nesueina tai, ką aš čia sakau ir jie išeina. Pasirinkimo laisvė.
Ar tavo pamokose yra vien tik muzika, ar vis dėl to tu dalyvauji ir auklėjimo, asmenybių formavimo procese? Jautiesi to dalyvė?
Aš galiu pasakyti tik tiek, kad mano mokinės, kurios dabar yra gana žinomos ir kažkur tai dirba, joms ne kartą jų vadovai yra sakę – ar tik jūs ne pas Lapkauskaitę mokėtės? Jaučiasi jos braižas ir pamokos. Punktualumas, atsakomybė, jeigu dirbu – dirbu iki maksimumo. Jokio paviršutiniškumo. Šito aš mokau vaikus. Arba mes darome taip, arba išvis nieko nedarome. Yra tokių mokinių, kurie labai motyvuoti ir su tokiais aš galiu dirbti be jokio atlygio, nes jį atstoja jų rezultatai.
Kaip tai skiriasi, jeigu palygintume tavo karjeros pradžią, kelis dešimtmečius atgal ir dabar?
Aš daug daugiau nuveikdavau su Y karta nei, kad su Z. Mes su jais daug miuziklų padarėmė, sukūrėmė muzikinių filmų kur kas daugiau nei su šita karta. Man atrodo, kad jie ne tiek negabūs, kiek išsiblaškę. Jų prioritetai kitokie ir man sunkiau juos suvaldyti.
Kokių naujų įgūdžių tai reikalauja iš tavęs pačios?
Aš pati turiu bendrauti su jais daugiau. Žinoti ir suprasti, ko jiems reikia, ieškoti priėjimo prie jų. Aš tikrai su jaunais ir talentingais muzikantais labai dažnai susitinku ir pasimokau, kaip man prieiti prie jauno žmogaus, kaip jį sudominti, kokios muzikos jie klausosi. Aš taip pat mokausi.
Tai padeda?
Padeda. Kai aš ateinu ir pasakau, kad dabar klausysimės to ir to, jie nustemba, jog aš tai žinau.
Su kokiais žmonėmis tau lengva dirbti?
Su tais, kurie yra atviri, kurie nėra dviveidžiai. Aš labai nemėgstu saldžių žmonių. Man labiau patinka tie, kurie gali tiesiai šviesiai pasakyti, kad tu esi niekas ar panašiai. Aš mieliau priimsiu tokį žmogų nei tą, kuris pataikaus. Todėl aš ir nemėgstu to šou pasaulio.
Nuo senų laikų, kai dar su „Mokinukėmis“ dalyvaudavome koncertuose, mes atskirai kamputyje persirengiame, išeiname ir laukiame savo pasirodymo. Aš negalėdavau klausytis tų dviveidiškų, skystų pasisakymų. Mane jie erzindavo ir tikrai ne dėl pavydo, nes mes irgi galėjome pasigirti koncertų gausa.
O kaip tau pavyksta suvaldyti augantį jaunų ir populiarumo nepatyrusių žmonių ego?
Su žvaigždėmis aš nedirbu. Jeigu jie sužvaigždėja, pas mane neužsilieka. Turiu vieną neblogą mergaitę, kurią ruošiu projektams. Ji gavo keturis taip, pakliuvo į projektą ir tada aš jai pasakiau – prisimink, aukščiau bambos neiššoksi, nes gali tik tiek, bet padarysi daugiau, jeigu dirbsi.
Aš jaunam žmogui visada sakau tiesą ir nedalinu pagyrų. Jų iš manęs sulaukia dar mažiau nei galėčiau duoti, kad turėtų erdvės stengtis. Net ir tarp „Mokinukių“ pas mane nebuvo žvaigždžių. Jeigu aš jausdavau, kad tai gresia, aš būtinai pasisodindavau, pasišnekėdavau, kad tai yra tuštybė. Tai yra laikina ir tu turi išlikti žmogumi, o žvaigždė būti savo talentu, bet šiaip turi išlikti paprastu žmogumi.
Tu mėgsti kartoti, kad tai yra laikina, bet iš kur ta tavo išmintis?
Iš gyvenimo. Galiu pasakyti, iš kur aš išmokau to. Aš labai ilgai ir daug mokiausi. Ir Juozo Gruodžio muzikos mokykloje (dabartinė konservatorija), ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, ir dvi specialybės – vokalas ir chorvedyba, ir pagyrimais baigiau. Čia yra labai daug praeita – ir profesūros, ir viskas, bet...
Mano didžiausias mokytojas buvo labai šviesios atminties kybartietis, orkestrų vadovas Antanas Ziegoraitis. Jį tikrai visa Lietuva žino, kas susiję su pučiamųjų orkestrais. Tai ypatingai gabus žmogus, talentingas pedagogas. Pasakysiu jums tik vieną atvejį – pas jį dainavau estradiniame ir po vienos dainos man reikėjo perbėgti į kitą pusę scenos ir aš sujudinau galutinę užuolaidą.
Jis mane pasistatė ir pasakė – tu negerbi žiūrovų. Aš nesupratau, kodėl. Kodėl? Jis man sako – kaip tu išdrįsai praeiti pro sceną taip, kad kažkas sujudėjo ir nukreipei dėmesį nuo kito atlikėjo. Tai buvo labai griežtas požiūris ir todėl jis man buvo pats didžiausias mokytojas. Iš jo aš išmokau daug daugiau nei studijose per devynerius metus.
