Kaip Vidokas virto pelenų krūva, kas tas paslaptingas Alchemikas, slepiantis savo veidą po veidrodine kauke ir bando išaiškinti “oficialus Vidoko biografas”, kvailokas geltonsnapis žurnalistas Etiennas Boisset (Guillaume Canet).
Tiek apie “Vidoko” (“Vidoq”) turinį, nes daugiau pasakoti neverta. Tiesa, kalbant apie siužetą, galima pateikti šiek tiek faktografijos: scenarijaus autorius - J.-Ch.Granier, tas pats vyrukas, kuris sukūrė ir praeitais metais matytų “Purpurinių upių”, silpno filmo su stipriais aktoriais, scenarijų.
Jau tada jis įtikino, kad moka kurti slogią ir mįslingą atmosferą. Tačiau ir tąsyk ir šįsyk pademonstravo akivaizdžius fantazijos trūkumus. O tokie trūkumai ypatingai neatleistini filmo pabaigoje, kai, pasak vieno filmo “Vidoko” herojaus, “ateina laikas Tiesai”.
O kadangi jau griebtasi kiek mechaniško veiksmo - filmo skaidymo į turinį ir formą, lieka aptarti pastarąją. Juo labiau, kai ta forma, pagal daromą įspūdį pakankamai lenkia turinį.
Ar dar būtina priminti, kad tai filmas, nufilmuotas naudojant skaitmeninę kino kamerą? Daugiausia tuo faktu ir paaiškinami į šį filmą dėti lūkesčiai. Ir tie lūkesčiai pasitvirtino.
Netuščiažodžiaujant galima pripažinti svarbiausią faktą – naujos technologijos atveria naujas raiškos galimybes. Ypač, jeigu jomis manipuliuoja specialiųjų efektų Mocartas, besislepiantis po Pitofo slapyvardžiu.
Dar vienas dalykas - nauju būdu užfiksavus medžiagą, atsiranda galimybė žaisti su spalvomis, naudoti įmantrų montažą. Pasiekiamas efektas, kai vaizdas ima priminti tapybą, o herojai tampa tokie hiperrealūs, kad kartais priartėjama prie siurrealizmo.
Žodžiu, režisierius pasiekė savo tikslą: sukūrė vizualiai įspūdingą filmą. Nieko stebėtino, jog jis sugebėjo manipuliuoti skaitmeninės kino kameros galimybėmis: pradėjęs kaip režisieriaus asistentas ir montuotojas 1979, nuo 1986 metų jis specializavosi kurdamas specialiuosius efektus videoklipams, trumpametražiams ir ilgametražiams filmams.
Ilgainiui pradėjo žavėtis skaitmeninės kino kameros galimybėmis, kol galų gale nusprendė išsivaduoti iš pagalbinio darbininko rolės ir ėmėsi režisūros, žinoma, nepamiršdamas atiduoti didžiosios dalies biudžeto ir fantazijos specialiesiems efektams.
Juo labiau, kad, prie jo debiutinio filmo prisidėjo dar du formos meistrai – Marcas Caro, kažkada bendradarbiavęs su J.Jeunet (“Delikatesai”, “Dingusių vaikų miestas”, “Amelija iš Monmartro”) ir Jeanas Rabasse, bendradarbiavęs kuriant “Jeaną D’Arc”, “Vatelį”, “Asteriksą ir Obeliksą”…
Galima apibendrinti: stiprioji filmo pusė – vizualinis įspūdis, nulemtas techninių galimybių (skaitmeninė kino kamera, grafinis apipavidalinimas, montažas), kūrėjų fantazijos (šviesa, kostiumai, dekoracijos) bei aktorių vaidybos (labiausiai verti paminėjimo Gerardas Depardieu ir Andre Dussollier).
O minusai akivaizdžiai nulemti scenarijaus trūkumų: netikėtos, tačiau pakankamai nelogiškos, palyginus su filmo branduoliu, pabaigos, ir dažnokai, ypač dialoguose, išlendančių klišių ir tuščiažodžiavimo. 8/10
