„Vaikinai turi būti nuogi – vien su peteliškėmis, – informavo mane partneris, kai lėkėme automobiliu. – Stengiamės patarnauti visoms ten esančioms moterims. Jei užsigeidžia vyno, pripilame taurę. Jei pasigenda suolelio kojoms, leidžiamės ant keturių ir pasiūlome savo nugarą.“
Pirmą kartą sekso vakarėlyje apsilankiau būdamas 24-erių. Nuo tuometinių mano namų Bostone iki vietos, kurioje jis vyko, buvo valanda kelio. Kai peržengiau to ištaigingo namo slenkstį, pasijutau visiškai nepasirengęs tam, kas manęs veikiausiai laukia. Buvau pamišęs dėl sekso. Dabar taip pat einu dėl jo iš proto. Mėgstu santykiauti su vis naujais partneriais. Man patinka neįprasti dalykai, užsivedu, kai esu stebimas, pats taip pat neatsisakau žiūrovo vaidmens. Visada maga išbandyti žaisliukus, prisijungti prie grupinio ir t. t. ir pan. Nepaisant viso šito, tada pasijutau sutrikęs – jaučiausi it stuobrys (matyt, taip ir atrodžiau). Žinoma, buvau perspėtas, ko galiu tikėtis: mane kuo puikiausiai informavo 31 metų bičiulis – tikrai ne naujokas sekso vakarėliuose. Bet, šiaip ar taip, glumino nežinia. Kodėl? Įspėti nesunku: tai yra būtent toks dalykas, kurį turi patirti savo kailiu. Įsivaizduoti, kas vyksta sekso vakarėliuose, labai sunku. Koks tai pasilinksminimas, įmanoma sužinoti tik viską pamačius savomis akimis.
Vos įėjęs į namą, tuoj pat nusirengiau iki Adomo kostiumo ir pasičiupau peteliškę iš prie durų stovėjusio dubens.
Atrodo, kad buvau pats jauniausias. Susirinkusiųjų amžiaus vidurkis buvo maždaug 40 metų. Beje, teko pastebėti ir veną kitą šešiasdešimtmetį perkopusią moterį.
Tiesiu taikymu pasukau prie alkoholio, vildamasis, kad šiek tiek išgėręs nusiraminsiu. Tik po trijų porcijų neskiestos tekilos pasijutau labiau atsipalaidavęs, taigi, ėmiau megzti pokalbius su vakarėlio dalyviais. Vaikštinėjau po salę visiškai nuogas ir klausinėjau moterų, ar šios nepageidautų išgerti. Kai kuri nors ištardavo: „O, meiluti, susirask mane vėliau“, sprukdavau šalin: panašūs žodžiai mane ir jaudino, ir gąsdino.
Po kurio laiko namo savininkai sukvietė visus į svetainę ir supažindino su keliomis pagrindinėmis taisyklėmis. „Užsiimti seksu galite bet kurioje namo vietoje, išskyrus virtuvę ir vaikų kambarį“, – paaiškino pora, vaikus, kaip vėliau sužinojau, tą vakarą palikusi pas senelius. Šeimininkai užsiminė ir apie kitką. „Intymumas leistinas tik gavus vienareikšmišką kito asmens sutikimą“, – pasakė jie.
Buvo duota ir dar viena rekomendacija, kurios neteko girdėti jokiame kitame sekso vakarėlyje arba klube (vėliau teko pabuvoti keliose dešimtyse tokių vietų!). Šeimininkai patarė kuo detaliau nupasakoti savo seksualinius ketinimus ir troškimus pasirinktam asmeniui, o pabaigoje pasakyti: „Jei tau tai priimtina, vėliau mane susirasi.“ Taip, esą, pašnekovui bus daug lengviau atmesti pateiktą pasiūlymą nesakant nieko, kas galėtų įžeisti. „Jei pašnekovas pasijus suintriguotas, tikrai jus susiras. Na, o jei ne, tai ne“, – taip tokią taktiką paaiškino vakarėlio šeimininkai. Taigi – jokių įžeistų jausmų, jokių nejaukių akimirkų ir jokių sudėtingų situacijų, iš kurių sunku išsisukti.
Tą vakarą aš taip ir nepasimylėjau įprastu būdu. Labiausiai koją kišo nervingumas, pareikalavęs tiek jėgų, kad niekaip nepavyko patikimai sutvirtėti. Tačiau kelias moteris patenkinau oraliniu būdu. Jos buvo kone dvigubai vyresnės už mane, tačiau tai nesvarbu, nes tai, ką patyriau, buvo tiesiog fantastiška. Mačiau, kaip mano partneris glamonėjasi su kitais, kaip priartėja prie ekstazės. Jį stebėti buvo tikras malonumas.
Aš, aišku, negalėčiau pasakyti, kuo vardu bent vienas asmuo, su kuriuo tą vakarą bučiavausi (mažų mažiausiai). Tačiau prisiekiu, kad tas lemtingas pasismaginimas išmokė mane kai kurių dalykų, pakoregavusių lig tol priimtiną požiūrių ir net pakeitusių mąstymą.
Visų pirma, aš suvokiau, kad seksas gali būti žaismingas. Mačiau klūpantį vyrą tvirtai supančiotomis sėklidėmis (tai buvo dominatriksės profesionalės darbas), tačiau pagrindinis tos scenos leitmotyvas visgi buvo juokas. Iki tos nakties, apibūdindamas savo seksualinį gyvenimą, vartodavau tokius epitetus kaip „nuostabus“, „nepaprastas“, „aistringas“, „audringas“, „patrakėliškas“, „visa apimantis“ ar keletą panašių. Tačiau man niekada neatrodė, kad seksas – smagus užsiėmimas. Užtat dabar galiu užtikrintai pasakyti, kad seksas, mano galva, ne tiktai gali, bet ir turi būti būdas smagintis. Besimylintys žmonės gali ir šypsotis, ir juoktis. Seksui nereikia nusiteikti kaip rimtam užsiėmimui.
Dabar pagalvokime, kas rodoma pornografiniuose filmuose. Seksą imituojančios poros niekada nesijuokia: abudu sunkiai dirba. Kitados ir man pačiam buvo priimtinas vien Terminatoriaus amplua. Troškau, kad mane vertindami visi iki vieno parneriai sakytų: „O taip, Zachas buvo kolosalus. Jis buvo toks aistringas ir toks nenuilstantis“. Dabar taip nebėra. Kartais, aišku, dar įsijaučiu ir į Terminatoriaus vaidmenį, tačiau vis dažniau pirmenybę teikiu seksui, kurį būtų galima apibūdinti kaip nerimtą, paiką, žaismingą, vėjavaikišką ir (būtinai!) smagų.
Antras tada mano suprastas dalykas buvo tas, kad sekso vakarėliuose besilankantys žmonės niekuo neypatingi – jie lygiai tokie pat kaip aš ar jūs. Žinau, kaip banaliai dabar kalbu, tačiau tai, ką sakau, yra gryna tiesa. Tokiose vietose lankosi buhalteriai, mokytojai, gydytojai, anūkų turintys piliečiai ir begalė kitų, kurie tenori vien linksmai praleisti laiką. Tie žmonės yra plačių pažiūrų, tolerantiški, seksą vertinantys kaip pozityvų reiškinį ir neturintys jokių išankstinių nusistatymų. Kaip tik todėl daugelis mano bičiulių yra būtent sekso vakarėliuose sutikti asmenys. (Ne, su jais nesimylėjau.) Mane traukte traukia nesusikausčiusios asmenybės, su kuriomis laisvai galiu padiskutuoti apie puoselėjamas vertybes.
Yra ir dar vienas dalykas, kurį iš sekso vakarėlio išsinešiau veikiau kaip suvokimą, o ne kaip pamoką. Jis pakeitė mano požiūrį ir į visuomenę, ir į save patį. Susimąsčiau, koks galėtų būti pasaulis, jei žmonės neimtų raukytis išgirdę žodį „seksas“. Juk tuose pasibuvimuose, kaip sakiau, lankosi eiliniai piliečiai – vieni iš tų, su kuriais neišvengiamai susiduriame gatvėse. Tačiau jei taip, kodėl tada nėra priimtina prieiti prie žmogaus, su kuriuo sieja abipusė simpatija, ir delikačiai paklausti: „Gal nori užsiimti tuo ir tuo? Jei taip, vėliau mane susirasi.“
Nenoriu, kad mano pasiūlymas nuskambėtų kaip kokio beprotiškai išlaisvėjusio hipio (nors pats kartais manau, kad kaip tik toks ir esu), tačiau galėtume bent pamėginti būti sąžiningesni, atviresni ir mažiau kritiški, kai kalbame apie seksualinius
