Tokia tradicija lydi žmogų nuo seniausių laikų: gyvūnai buvo vaizduojami olose pirmykštės bendruomenės laikais, tai buvo ir totemai, ir pragyvenimo šaltinis, kartu ir išlikimo simbolis. Liūto, erelio, lokio atvaizdai, kaip galybės, valdžios, karaliaus simbolis, buvo įprastas daugeliui viduramžių Europos valdovų, todėl jie po truputį tapo valstybės herbais.
O kokiuos gamtinius simbolius turime mes? Visų mėgiamas nacionalinis Lietuvos paukštis yra baltasis gandras, o daugiau? Manau, kad nepelnytai kaip vieną iš Lietuvos praeities ir didybės simbolių esame pamiršę ar net kitiems perleidę stumbrą...
Nuo neatmenamų laikų stumbrai gyveno mūsų platumose iki pat paskutinio apledėjimo, kurio metu turėjo pasitraukti į pietus. Pasibaigus ledynmečiui jie vėl ėmė plisti atsikuriančiuose miškuose ir priešistoriniais laikais stumbro arealas užėmė didžiąją Vakarų, Centrinės ir Rytų Europos dalį, tęsėsi pietinėmis Sibiro stepėmis ir miškastepėmis iki Baikalo ežero ir Šiaurės vakarų Mongolijos.
Didėjant gyventojų, ypač stepių klajoklių skaičiui, stumbrų apgyvendintos teritorijos siaurėjo, ir viduramžiais jos apėmė jau tik miškingus Centrinės Europos plotus. Stumbras visada buvo vienas geidžiamiausių medžioklės objektų, todėl pamažu buvo išmedžiotas didesnėje Vakarų ir Šiaurės Europos dalyje ir paskutinės jų populiacijos išliko neįžengiamuose Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės giriose.
Dar prieš keletą šimtmečių didžiulėse Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) giriose šių žvėrių buvo gausu, nes teisiškai buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, Lenkijos karalių, o vėliau Rusijos carų nuosavybe. Stumbras buvo svarbus medžioklės objektas, jo mėsos atsargos buvo nepakeičiamas maistas kovotojams dešimtmečiais trukusių kovų su kryžiuočių ordinu metu, taip pat šių didžiųjų žvėrių medžiokles mėgdavo rengti didieji Lietuvos kunigaikščiai.
Vis tik nepaisant draudimų ir apsaugos XVII–XVIII amžiai šiems gyvūnams buvo lemtingi, beatodairiškai buvo kertamos girios, dėl medžioklių ir brakonieriavimo stumbrų skaičius nuolat mažėjo, jų apgyvendinta teritorija siaurėjo. Paskutinė kiek didesnė populiacija buvo likusi LKD priklausiusioje Belovežo girioje, kur medžioti juos be karaliaus žinios buvo griežtai draudžiama, joje XIX a. viduryje gyveno dar apie 1500 stumbrų. Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, neteko ir Belovežo girios, ir joje gyvenančių stumbrų: paskutinis stumbras sumedžiotas Belovežo girioje 1919 m.
Tačiau stumbrai neišnyko: 1923 metais lenkų zoologo J. Stolcmano iniciatyva įsteigta Tarptautinė stumbro išsaugojimo draugija pradėjo surašinėti visus dar išlikusius Europos zoologijos soduose ir miškuose stumbrus. Paaiškėjo, kad 1927 m. visoje Europoje zoologijos soduose ir parkuose dar buvo išlikę grynakraujų atstovų, viso buvo tik 54 stumbrai, todėl pradėta juos veisti.
Bene anksčiausiai atgaivinti laukinių stumbrų populiaciją imtasi Lenkijoje, kur praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje buvo likę tik keletas stumbrų. Juos 1929 m. pradėta veisti Lenkijai priklausančioje Belovežo girios dalyje, kur buvo tam įsteigtas rezervatas. Po Antrojo pasaulinio karo šie darbai buvo tęsiami, tad dabar laisvėje stumbrai paplitę ne tik Lenkijoje, Baltarusijoje, Lietuvoje, Rusijoje, tačiau aptvaruose, laisvai ar pusiau laisvai gyvenančių stumbrų galima rasti beveik pusėje Europos šalių – viso apie 6500 individų.
O kokia mūsų protėvius gelbėjusio stumbro istorija Lietuvoje? Lygiai prieš 50 metų, 1969 rugpjūčio 29 dieną iš pamaskvėje esančio Prioksko Terasų draustinio į Panevėžio rajono Pašilių miške įrengtus aptvarus buvo atvežta stumbrų porelė. Pirmasis lietuviškas stumbriukas pasaulį išvydo 1971-aisiais ir jam buvo duotas Girinio vardas. 1972 m. pabaigoje jau buvo atsivesti septyni stumbriukai. Ir štai 1973 m. gegužės 6-oji: šią dieną į Pašilių mišką buvo išleisti pirmieji penki Lietuvoje atsivesti stumbrai. Tada ir prasideda laisvėje gyvenančių Lietuvos stumbrų istorija.
Pradžioje norėta išauginti maždaug 500 laisvų stumbrų populiaciją, kad jais galima būtų ne tik grožėtis, didžiuotis, bet ir medžioti. Keitėsi laikai, keitėsi laisvų stumbrų „šeimininkai“, o greičiau jų tiesiog iš vis nebuvo, tačiau stumbrų gausėjo, jie pamažu nekontroliuojami plėtė valdas, nepakantesniems ūkininkams tapdami net savotiška rykšte. Šiuo metu Panevėžio ir Kėdainių rajonuose gyvena per 200 laisvų stumbrų, pavieniai jų klajoja daugelyje kitų mūsų šalies rajonų.
Kas laukia stumbrų ateityje? Tapti mūsų protėvių didybės simboliu, simboliu krašto, kur ilgiausiai laisvėje ganėsi šie didingi žvėrys? Greičiausiai ne – šias teises savanoriškai atidavėme lenkams ir baltarusiams. Pastarojo laikmečio valstybinė gamtosauginė politika (jei ji iš viso yra) sunkiai suvokiama: siekiame suarti, sunaikinti ir javais užsėti paskutines pievas ir dirvonus, išnaikinti visus laukuose augančius medžius ir krūmynus, nusausinti paskutines šlapvietes, iškirsti visus brandžius miškus, iššaudyti vilkus...
O stumbrus? Suvaryti į aptvarus ir šautuvo pagalba pasiekti, kad laisvėje jų neliktų. Gal stumbrai per didelė našta valstybei, gyvūnas, nevertas mūsų dėmesio ir pagarbos? Mano nuomone, tikrai ne, nes atsirasiančių stumbrų aptvarų išlaikymas valstybei kainuos gerokai daugiau, nei dabar jų daroma žala...
