Bet tą atskirtį galima pradėti mažinti jau šiandien – galų gale, ar ne kiekvienas politikas savo manifeste vis mini tą „atskirties mažinimą“? Jis bent jau madingas.
Taigi, kaip lietuvė moteris gali atrodyti kaip tikra aukštuomenės dama ir priversti vyrus elgtis su ja kaip su tikra anglų ledi? Paprastai – atrodyti kaip aukštuomenės dama ir pradėti elgtis kaip tikra anglų ledi. Simona de Bovuar jau kažin kada tvirtino, kad „moterimi negimstama, ja tampama“. Kaip tai padaryti?
Paprastai – pakelti galvą ir šypsotis, liautis isterikuoti ir tylėti, nustoti gedėti ir atvirauti. Moterys traukia vyrus ne vien savo grožiu, kiek protu, atsispindinčiu tame grožyje. Nuo tokio derinio, pamatysite, vyrai patys paskui Jus patrauks ir žiūrės į Jus, kaip į Jėzų, atnešusį jiems šokoladinių saldainių.
Nes Jūs, moterys, juk galite pasakyti viską net nepraverdamos burnos.
Pradžiai – ar kada pagalvojote, ko žmonės iš esmės eina į formalius renginius? Nejaugi tam, kad pavalgytų ar išgertų? Nejaugi tam, kad nusifotografuotų aukštuomenės kronikai, pabendrautų su nepažįstamais žmonėmis ar gautų kvepalų mėginėlį dovanų? Oi, ne! Save parodyti ir kitus pasižiūrėti? Jau šilčiau! Nes pirminė ir svarbiausia apsilankymo bet kuriame renginyje priežastis – pavydas.
Žmonės, kurie jaučiasi atskirti nuo visų pasaulio džiaugsmų ir yra paženklinti skausmo spalva, žmonės, kuriems nesuskaičiuojama daugybė turtų praslinko pro šalį kaip šešėlis, mano, kad pavydas – baisus jausmas. Archaiškas, tamsus ir šventas. Ir suprantama, kodėl. Biblijoje jis minimas praktiškai jau pačioje pradžioje (Kainas pavydėjo Abeliui ir dėl to nužudė brolį). Prastuomenė turi tradicinę pramogą – vartyti renginyje dalyvavusių žmonių nuotraukas ir pagiežingai jas komentuoti. Savaime suprantama, tik dėl vienos priežasties – iš pavydo, kad patys nebuvo pakviesti į tą renginį ir neturi tų puošnių aprėdų bei aksesuarų, negali paragauti įmantriausių valgių ir gėralų.
Tačiau tai darydami, jie nevalingai pabrėžia tai, ką žinojo jau antikos filosofai: pavydas yra didingas jausmas, nes jis yra galingiausias civilizacijos progreso variklis. Jei ne pavydas protingam ir labiau prakutusiam kaimynui, tai mes lig šiol dar gyventumėm nykiuose urvuose ir nuogi po laukus bėgiotumėm.
Žmonės, kurie mato Jūsų nuotrauką, turi ko siekti. Jūs, matydama kažką lieknesnio, gražesnio ar jaunesnio, taip pat atrandate, į ką lygiuotis. Laimi visi. Svarbiausia – išmokti pavydėti tylomis, kaip mokė senovės žydai. Ir niekada nereikia lygiuotis į tuos, kurie yra socialiai silpnesni. Nereikia rašyti tulžingų komentarų ar dėl jų piktintis, neverta garsiai pabrėžti, kad kažkas pasidarė kokią operaciją ar apsivilko tą patį drabužį jau antrą kartą per tuos pačius metus.
Taigi, jeigu Jūs turite viską, ką žmonės, gyvenantys daugiabučiuose svajoja pasiekti tik po 20 metų sunkaus darbo, parodykite tai. Ir kalba net ne apie daiktus ar automobilius. Šiais laikais geriausias nusisekusio gyvenimo indikatorius – aukštas vidinės ramybės lygis ir harmonija su aplinkiniu pasauliu bei savo veikla.
Kartais užtenka pasauliui parodyti, kad turite širdį ir sielą – tai reta ir beveik išnykusi kombinacija. Kartais reikia pabūti tikra lietuve – jautria, romantiška, muzikalia ir džiugia. Kartais reikia pabūti tylia ir santūria. Ir, svarbiausia, mokėti nužvelgti visus abejingu žvilgsniu, tarsi jų nepastebint – būtent tai labiausiai ir varo visus vyrus iš proto.
Nes kas yra tie mūsų vyrai? Paskendę rūpesčiuose ir kovose dėl statuso, persidirbę ir sudirgę. Jie dažniausiai sėdi tylėdami ir visų nekenčia. Jie dažniausiai net ir atrodo pigiai – nuo praplikusių pakaušių iki „Bally“ batų galiukų. Jie ryja taip skubėdami, tarsi tuoj turėtų sėsti į elektros kėdę. Jie neturi to vidinio žavesio, tos kerinčios šypsenos, to linksmo patrauklumo, milijono eurų (ypač milijono eurų), bet kažkodėl tiki, kad moterims viso to ir nereikia. Jie dažniausiai net nepakelia akių nei į moteris, nei į dangų. Jų veidų išraiškos primena Petro Cvirkos paminklą, tik dar niūresnės ir piktesnės. Jis sau atrodo išdidūs, bet tai vienišas išdidumas, kurį taip absurdiškai demonstruoja bejėgiai prieš visuomenę ir savo likimą.
Ir tai nėra gerai. Moterys juk nori būti moterimis. Argi Jūs nenorite, kad Jumis žavėtųsi, Jus globotų ir Jumis rūpintųsi? Argi moterys nori matyti atsuktą vyro nugarą? Žinoma, kad ne. Jūs jau padarėte tuos vyrus vyriškesniais, ištekėdamos už jų. Dabar belieka tik panaudoti tą savo ypatingą talentą – mokėjimą vyrus padaryti laimingus. O kai jie laimingi, jie padaro daugiausiai husariškų kvailysčių, dėl ko Jūsų gyvenimas ir nušvinta smagiausiomis spalvomis!
Tiesiog atminkite – vyrai jau yra iki kaklo atsižiūrėję tų jaunų, gražių ir „patiuninguotų“ moterų. Nebūkite vulgari – paslaptis ir santūrumas vyrus masina labiau nei banalus lengvas priėjimas. Taip, Holivude sakoma, kad „graži moteris neturi nieko, išskyrus kaulus ir plaukus“, tačiau statistiškai meilužėmis, sugriaunančiomis šeimas kažkodėl tampa šiek tiek vyresnės, apvalesnės ir, svarbiausia, protingesnės moterys. Nes vyrai savo prigimtimi juk yra medžiotojai – ir, kaip tyčia, ne „pupytės“ yra jų didžiausias medžioklės objektas – jis yra tiesiog per lengvas.
Pradžiai – Jūsų apranga. Atminkite – kuklumas yra didelė dorybė ir liudija apie dvasinę brandą (kaip ir platininė kreditinė kortelė). Nejaugi manote, kad kuklia turi būti tik ta, kuri nieko neturi, ir ypač kitų gerų savybių? Rėkiantys drabužai ir aksesuarai – ne geriausias būdas tai įrodinėti. Be to, pasirinkimas kuklių, bet kokybiškų daiktų suteikia galimybę sutaupyti laiko, praleidžiamo prie veidrodžio, nukreipti savo intelektualinę energiją į kur kas prasmingesnę vagą. Ir prie to jaustis labai patogiai.
Nes stilius – tai mokėjimas laiku sustoti. Viskame – rengiantis, juokaujant, geriant arba ieškant savęs. Drabužiai gali būti bet kokio brangumo, bet visų pirma jie turi tikti Jums. Analogiška ir juvelyrikos bei aksesuarų paskirtis – jie turi ne padaryti moterį turtinga, bet pagražinti ją, tai jau Coco Chanel kažin kada pabrėžė. Kuri, beje, dar ir minėjo, kad, norint moteriai geriausios aprangos, „prieš išeidama pro duris, paskutinį kartą pasižiūrėk į veidrodį ir nuimk nuo savęs vieną daiktą“. Jai antrino ir Antoine de Saint-Exupery: „Tobulybė pasiekiama ne tada, kai nebelieka ko pridurti, o tada, kai nebelieka, ko nuimti“. Aukštuomenėje „mažiau“ visada yra geriau nei „daugiau“, ar ne?
Didelė Lietuvos moterų bėda – megzti aprėdai. Prašymas-pasiūlymas-patarimas: venkite jų – jie ne tik atrodo „ne vietoje“, dar blogiau – jie sendina, kaip sendina ir pernelyg brangūs drabužiai. Tačiau neperspauskite ir su noru atrodyti jaunesne: apatiniai drabužiai ir yra vadinami „apatiniais“ dėl to, kad yra apačioje ir jų neturi matytis (kad ir kas tai bebūtų – liemenėlės petnešėlė ar kelnaičių kontūras). Nenusijuodinkite. Juoda spalva, ypač prie varno juodumo spalvos plaukų (ir, dažniausiai, tamsaus pageltusio veido) paverčia moterį nakties šmėkla, kuri niekaip nenori išnykti. Moteris juk yra „drugelis“, ar ne?
Ir, beje, Jūsų rankinuko ir batelių spalvos neturi sutapti. Neturi sutapti ir papuošalų bei laikrodžio spalva, tačiau metalai visi turi būti vienodi. Auskarai nosyje niekada nėra gerai, kaip nėra gerai ir tatuiruotės ar medžiaginės apyrankės. Beje, jei turite gerą draugę drabužių, papuošalų ar aksesuarų dizainerę (o Lietuvoje visi tokią turi), vilkėkite ar nešiokite bent vieną daiktą iš jos kolekcijos. Tai madinga ir socialiai atsakinga. Net jei Jūsų skoniai nesutampa.
Formaliuose renginiuose bateliai visada privalo būti aukštakulniai, kad ir ką liaudis bebylotų apie tai, kad negimdžiusioms moterims esą negalima avėti aukštakulnių, kad nenusilptų dubens kaulai. Tačiau tos pačios liaudies išmintis taip pat byloja, kad neavėdama aukštakulnių rizikuojate niekada neištekėti! Tačiau visoms kitoms aukštakulnių taisyklė yra paprasta – jie turi būti tokio ilgio, kad galėtumėte bėgti. Su tokiais bet kuri dama atrodo prašmatniai ir jos eisena tampa grakšti ir elegantiška, kaip kokio gluosnio, spinduliuojančio tikrą natūralų patrauklumą.
Nes svarbiausia damai – jos laikysena. Ją treniruoti yra keletas paprastų pratimų. Pradžiai, pavaikščiokite po savo namus su knyga ant galvos, stengdamasi, žinoma, išlaikyti jos lygsvarą ir kad ji nenukristų. Tai padės nesikūprinti ir laikyti tiesią galvą. Antras žingsnis – ant tos pačios knygos uždėkite sklidiną vandens stiklinę arba apelsiną, stengdamasi, žinoma, kad vanduo neišsilietų, o apelsinas – nenuriedėtų. Tai padės Jums įgyti „plaukiančią“ eiseną. Trečias, aukščiausias lygis – uždėkite ant knygos apelsiną, o ant apelsino – vandens stiklinę ir visą tą kombinaciją – sau ant galvos. Ach, neišeina? Ką gi, ne visoms yra lemta būti aukštuomenės dama...
Bet su tinkama laikysena gerai atrodysite ir kronikos nuotraukose. Tik atminkite keletą esminių taisyklių – niekada nestovėkite veidu į fotografą, verčiau pasisukite truputį šonu į objektyvą, ir minus trys kilogramai nuotraukoje garantuoti! Jei fotografuojatės sėdėdama, būtinai kryžiuokite kojas (Holivude teigiama, kad nėra elegantiškesnės sėdėsenos nei „koja ant kojos“) ir ištieskite viršutinės kojos pėdą žemyn – tada Jūsų koja atrodys ilgesnė (tačiau niekada neatstatykite kojos į priekį, ypač jei esate fotografuojama tamsiame fone). Šiek tiek palenkite galvą žemyn kaip Jehova, žvelgiantis nuo debesų, šiek tiek prisimerkite ir ieškokite savo žvilgsnio „iš padilbų“ – jis yra paslaptingas, intriguojantis ir labai „femme fatale“.
Plebėjai klaidingai mano, kad fotografuojantis visada reikia šypsotis, o tai yra didžiulė klaida. Nes dirbtinai išgauti natūralią šypseną yra labai sunku (ji beveik visada atrodo kvaila, sustingusi ir nenatūrali). Geriausia tiesiog atpalaiduoti apatinę veido dalį, tada veidas atrodo tikresnis. Neįsitempkite – dažniausiai net ateivis iš kitų galaktikų, peržvelgęs mūsų aukštuomenės kroniką ir be žodžių suprastų, kad tiems žmonėms yra nesmagu. Yra išeitis – ką nors sakykite fotografams, tokios „natūralaus veiksmo“ nuotraukos išeina geriausiai. Jei esate fotografuojama su keliais žmonėmis, stokite tik tiesia linija, o ne puslankiu, nes perspektyva fotografijoje yra itin nedėkingas reiškinys. Nekibkite savo palydovui į parankę, nes atrodysite „barakuda“, verčiau tegu jis apkabina Jus – tada atrodysite geidžiama ir siekiama. Tačiau, šiukštu, jokiu būdu nesifotografuokite nesiliesdami – savo miegamojo problemų nebūtina kelti į viešumą.
Vakarėlio metu bet kurio žmogaus elgesys turi būti panašus į jo aprangą – neperspaustas, bet ir nepernelyg rafinuotas, užtikrinantis laisvę jo veiksmams ir judesiams. Nereikia blaškytis po salę, stengiantis su visais pasiveikinti ar su visais pabendrauti. Nebūkite įkyri – „Microsoft“ įkūrėjas Bilas Geitsas visada skraidžiojęs su liaudimi paprasta ekonomine klase galiausiai įsigijo nuosavą lėktuvą tik dėl to, kad jį užkniso autografų medžiotojai oro uostuose. Praktika rodo, kad renginių metu žmonės spiečiasi apie stabiliai stovinčiuosius, kurie kalba tarpusavyje.
Taigi – netylėkite, ypač, jei esate su savo vyru (miegamojo problemos, kaip jau minėta – tik Jūsų pačių reikalas). Bendraukite, kad ir kokiomis banaliausiomis temomis – nieko nėra klaikiau, kaip tylinčios ir sustingusios poros. Tokios, kurios nekelia nei pasitikėjimo, nei noro prie jų prieiti ir nutraukti jų gedulą ar sielvartą. Kalbėkite apie bet ką – aplinkinius, šviesią ateitį, už renginio tvoros likusias svajones, viltis, ambicijas ir jaunystę. Kalbantys tarpusavyje žmonės visada žadina aplinkos smalsumą ir traukia. Vakarėlio Brauno judėjimas vis tiek prie Jūsų ką nors užneš, o kai apie Jus susiformuos pulkelis, tada ir išmuš Jūsų valanda – Jūs pradėsite atrodyti svarbi.
Tik negadinkite savo įvaizdžio valgydama. Į renginius žmonės ateina ne paėsti, o su pabendrauti su sau lygiaisi, tokiais pat nuostabiais ir įdomiais kaip Jūs. Jau nuo seno sakoma, kad tikra dama niekada nevalgo svetimų žmonių akivaizdoje, nebent ji kaip karalienė gali suvalgyti visą eršketą ir net nenusitrinti savo lūpdažio (be to, prasčiokiška yra kitiems linkėti gero apetito). Nes visada kur kas smagiau vertinti, kaip tai daro kiti – o tai puiki tema apkalboms su artimu žmogumi ir toliaregiškoms išvadoms.
Beje, mūsuose tai niekaip negali įeiti į madą, tačiau ypatinga yra kitą dieną padėkoti šeimininkams už vakarą. SMS arba laišku, jei dar nepraradote įgūdžių rašyti ranka. Arba pasiunčiant gėlių, arba tortą. Tik jokiu būdu netylėkite – palaikykite formą. Beje, tai daryti visada moters pareiga, o ne vyro.
