Taigi suskaičiuoti įmanoma tik nedaug – dešimtis – modelių, o tokia imtis neleidžia ištirti galaktikų raidos istorijų įvairovės.
Alternatyvus kelias yra naudoti empirinius modelius, kuriuose norimų savybių ryšys yra spėliojamas, o gauto rezultato gerumas tikrinamas remiantis stebėjimų duomenimis. Šis būdas leidžia labai greitai suskaičiuoti, pavyzdžiui, galaktikos evoliucijos istoriją, taigi galima ištirti labai daug galimų fizikinių priklausomybių ir nustatyti, kurios iš jų sukuria Visatą, artimiausią realiai.
Naujame tyrime pristatyti būtent tokios analizės rezultatai. Naudodami didžiulius stebėjimų duomenų rinkinius, mokslininkai empiriniu modeliu ištyrė, kaip vystosi žvaigždžių formavimosi sparta galaktikose, Visatai senstant. Daugelis nustatytų sąryšių atitinka tai, ką žinojome ir seniau: galaktikos auga kartu su savo tamsiosios materijos halais, o masyvesnės galaktikos žvaigždes formuoti nustoja anksčiau, nei mažesnės.
Kiti rezultatai šiek tiek nustebino: pavyzdžiui, jei nagrinėjame kažkokios konkrečios masės galaktikų halus, tai jaunesnėje Visatoje juose esančios galaktikos žvaigždes formuoja sparčiau, nei šiandien. Iki šiol buvo manoma, kad žvaigždžių formavimosi sparta konkrečios masės hale beveik neturėtų priklausyti nuo Visatos amžiaus, o žvaigždėdaros lėtėjimas atsiranda tik iš halų masės augimo ir nuolatinio žvaigždėdaros juose „išsijunginėjimo“.
Naujasis atradimas rodo, kad galaktikų žvaigždėdarą stabdantys procesai, tokie kaip žvaigždžių ar aktyvių branduolių grįžtamasis ryšys, veikia ne tik kaip išjungimo mygtukai, bet taip pat gali gana tolygiai lėtinti žvaigždžių formavimąsi. Tyrimo rezultatai arXiv.