Vėžys – baisi liga, su kuria nelinkėčiau susidurti niekam. Skauda ne tik pačiam sergančiam, beprotiškai sunku ir jo artimiausiems, kai nebepabeda nei vaistai, o kūnas praktiškai nefunkcionuoja, bet vis dar esi priverstas kentėti skausmus.
Vienintelis dalykas, kuris gelbėja visus ligonius – viltis. Ją puoselėjo ir mano močiutė, ir visa mūsų šeima, tačiau Lietuvos gydytojai, matyt, nežino ką šis žodis reiškia ir kaip stipriai ji reikalinga sergantiems.
Pradėsiu nuo vienos jaunos gydytojos, kuri dirbo onkologiniame skyriuje. Mums atvykus į priėmimą ir mano močiutei jautriai pradėjus ašaroti, gydytoja nei kiek nepasimetusi ištarė, jog nėra čia ko verkti, nes ir taip aišku, kad ji ilgai negyvens. Aš suprantu, kad galbūt taip ir yra, bet ar etiška taip išdrėbti tai ligoniui, kai viltis yra vienintelis dalykas, kuris jį palaiko? Būdama gydytoja visiems iki vieno kartočiau nenuleisti rankų iki paskutinio atodūsio. Tačiau atsiranda tokių, kuriems nusispjauti ant žmogiškumo ir jie leidžia sau elgtis taip, kaip tik nori. Įdomu, ar taip sakytų ir savo artimiesiems, jeigu jie būtų mano močiutės vietoje? Abejoju.
Ligoninė ir toliau krėtė cirkus. Kai vėliau mano senelė buvo paguldyta į skyrių ir norėjome sužinoti jaunosios gydytojos vardą ir pavardę, visos kolegės lyg susitarusios tai slėpė bet kokia kaina. Negana to, garsioji jų daktarė, kuri jau buvo pagarsėjusi visame internete, negydė ligonių tol, kol negavo kyšio. Tuojau viską papasakosiu.
Močiutės tyrimai buvo padaryti jau prieš keletą dienų, bet atsakymų ji niekaip negavo. Be atsakymo nebuvo paskirti jokie vaistai, joks gydymas. Kas rytą atėjusi į palatą, daktarė paglostydavo kelioms gulinčiosioms galvas, gražiai pasisveikindavo. Mano močiutės klausimus ir prašymus ignoravo. Kaip vėliau sužinojome – palatoje gulėjusios senolės poniai daktarei davė pinigėlių, mat ir joms ji nė kiek nepadėjo, kol jų negavo. Kai nuėjome pakalbėti su šia gydytoja, ji labai gražiai nukreipė temą pradėdama pasakoti ir girtis apie savo dukros pasiekimus Amerikoje. Juokinga.
Močiutė verkdama prašė nesipykti su gydytoja ir tikino, jog jai po to gali būti tik blogiau, todėl daugiau nebekalbėjome. Tačiau visą gyvenimą visiems sėkmingai priminsiu, kokia šlykšti ir arogantiška yra ši gydytoja. Dar vienas smagus įvykis nutiko kito miesto priimamajame. Ten mano močiutė vyko tam, jog jai būtų užsiūta žaizdelė pilve (beje, ten buvo visi jos augliai). Chirurgas tai žinojo, tačiau nė nepasivargino užšaldyti skausmingos vietos ir pilvą siuvo tiesiog čia ir dabar, be jokių nuskausminamųjų. Senelės klyksmas turėjo girdėtis visuose ligoninės koridoriuose. Aš pati, būdama sveika, turbūt neištverčiau tokio skausmo, o čia žmogaus pilve dar ir begalė auglių tūnojo.
Panašių įvykių buvo dar daug. Suprantu, kad gydytojų darbas yra sunkus, o tokių kaip mano senelė jie sutinka ne po vieną ir du, tačiau niekas neverčia rinktis tokios profesijos, jeigu nesugebama atjausti ir tikrai nuoširdžiai mėginti padėti. Tačiau su abejingais žmonėmis teko susidurti ne tik ligoninėje, o ir daug įvairių kitų vietų. Siaubinga, kaip pagalvoji. Juk tai tokia baisi liga ir, spėju, per artimiausius metus tokių sergančiųjų tikrai nemažės.
Prieš elgdamasis taip negražiai, kiekvienas turėtų pagalvoti ar norėtų, kad tai kęstų ir jo artimi žmonės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.