Deja, XXI amžiaus tėvų „liga“ – chroniškas laiko stygius, kai visos jėgos skiriamos darbui, buities gerinimui, finansinio pagrindo vaiko ateičiai kūrimui. Be abejo, tai svarbu. Tačiau daug svarbiau, kad vaikas jaustųsi mylimas.
Būna, kad tėvai yra „mylintys – leidžiantys“ – vaikui tokioje šeimoje leidžiama viskas. Tačiau perdėta laisvė „gadina“ vaiką – tokiu atveju reikėtų daugiau tvarkos, organizuotumo, drausmės. Tokioje subalansuotoje šeimoje vaikai užauga kūrybingi (nes nuo mažumės turėjo teisę dėl tam tikrų dalykų apsispręsti patys), nepriklausomi, išradingi, lengvai bendraujantys su kitais. Tačiau „mylinčių – leidžiančių“ tėvų vaikai kartais nežino, kur yra ribos, kas yra žodelis „ne“.
Tokios šeimos priešprieša būtų „mylintys – varžantys“ tėvai. Kai drausmės per daug, o visus sprendimus už vaiką priima „žinantys, kas jam geriausia“ tėvai, vaikai būna paklusnūs, nuolankūs, tvarkingi, bet nelabai kūrybingi ir draugiški, priklausomi nuo kitų.
Problemos kyla tik tada, kai tėvai yra nemylintys, priešiški vaikui. Tokiu atveju pagrindinė vaikams perteikiama tėvų žinia, - „nelįsk prie manęs“, „atstok, tu man nusibodai“, „aš neturiu tau laiko“. Girdėdamas tokius žodžius vaikas jaučiasi atstumtas, nereikalingas ir...nemylimas. Vis dėlto, net tokioje šeimoje užaugęs žmogus gali tapti puikiu ir dėmesingu tėčiu ar mama.
Nors kartais esame linkę mėgdžioti tėvus ir atkartoti šeimos, kurioje užaugome, modelį, tam tikrus srpendimus, net būdami labai maži, priimame patys. Jei negavę pakankamai meilės nuspręsime, kad savo mažyliams būsime atidūs, - turėsime gražią šeimą. Nes mitas, kad meilė vaiką gadina. Teigiamas dėmesys, tėvų meilė padeda vaikams vystyti, klestėti ir daro juos ir mus laimingesnius.
