Viešbučio pasirinkimas – tarsi loterija
Rusai visais laikais mėgo prabangą, viską kas blizga, ir auksu tviska. Net jeigu auksas netikras. Taip yra ir su jų drabužiais, nuo kurių tiesiog klykia žinomų dizainerių etiketės. Tegul būna „Dolce&Gabbana“ iš turgaus, pigiai pirkta, bet svarbu pavadinimas kristų visiems į akis. Taip yra su jų automobiliais, jeigu tik turi už ką – perka patraukiantį dėmesį, dar tiuningo užsideda, kad visai sužibėtų. Na ir su jų interjeru panašiai. Mėgsta šios tautos žmonės blizgius tapetus, tikrais arba netikrais deimantais puoštus šviestuvus. Mums gal ir keista, bet jie didžiuojasi tuo.
Šis rašinys ir nuotraukų galerija – apie savotišką rusų prabangą, kurią visai netyčia, už mažus pinigus atradau Kaliningrade.
Rusijai priklausanti Kaliningrado sritis tarsi užsikonservavusi laike. Ten niekas nepakeista ištisus dešimtmečius. Liko taip, kaip buvo prie sovietų santvarkos.
Nors įsivedė nemokamas, internetu išduodamas elektronines vizas ir tikisi sulaukti milžiniško turistų srauto – kaliningradiečiams daugelyje vietų reikėtų pasitempti. Štai, pavyzdžiui, ieškodami vietos, kur apsistoti šiame krašte, dažnai keliautojai sutrinka. Kai kurie, trimis ar net keturiomis žvaigždutėmis paženklinti viešbučiai, primena bendrabučius bei komunalinius būstus. Daug viešbučiais pasivadinusių įstaigų labiau primena privačius žmonių namus. Tarsi gyveno Nataša ir Jevgenijus, vieną rytą atsibudę sugalvojo, kad teiks nakvynės paslaugas ir taip pradėjo, be jokio pasiruošimo. Tiesa, vienas pliusas visame tame – kainos tokiose vietose tikrai nedidelės. Apartamentus nakčiai galima gauti ir už dešimt, ir už dvidešimt eurų. Kai kur net su pusryčiais, kuriuos, kaip rašoma skelbimuose „šeimininkė paruoš, pagal svečio pageidavimą“.
Darant viešbučio rezervaciją šiame krašte, derėtų būti atsargiems. Ir iš anksto pasitikrinti, kaip atrodo ne tik įstaigos viduje esantys apartamentai, bet ir pastato išorė. Būna, atvažiuoja žmonės ir lieka nustebę, kad teks nakvoti prekybos centre ar tarnybinėse patalpose virš restorano. O tada skundžiasi, kad nuo apačioje ruošiamo maisto prasmirdo drabužiai, ar, kad visą naktį vykę šokiai neleido užmigti.
Štai žvaigždutėmis nevertinamas viešbutis „Hotel Agora“ įsikūręs prekybos ir parodų centre tokiu pačiu pavadinimu. Stiklinis, beveik piramidės formos pastatas tikrai neprimena viešbučio. Ten veikia ir parduotuvės, ir vaikų žaidimų centras. Svečiams čia siūlo ne tik kambarius, bet ir baseiną. O už čia praleistą naktį prašo 25 eurų. Kaina nedidelė, todėl vieta populiari. Lietuviai taip pat dažnai ją renkasi.
Tikriausiai nesuklysiu viešbučio pasirinkimą Kaliningrade prilygindamas loterijai. Kol neatvyksi į vietą – nežinosi, ką gi čia tokio gausi. Ir štai, iškart pasigirsiu, kad toje loterijoje man labai pasisekė. Visai netyčia, pasirinkęs keturiomis žvaigždutėmis įvertintą „Anna Boutique Hotel“ papuoliau tarsi į pogrindinę pilį, apie kurią niekas nežinojo. Naktis vienam žmogui čia kainuoja nuo 25 iki 35 eurų. Bet po vieną neapsistosite, teks imti dvivietį ar trivietį, gal net keturvietį. Bendra apartamentų kaina nuo 50 iki 80 eurų. Mokate kaip už ekonominės klasės viešbutuką Vakarų Europoje – gaunate kai ko, ko kitose šalyse net ir už didelius pinigus nerastumėte.
Už durų – ypatinga prabanga
Kai automobilinė navigacija atvedė prie rezervacijoje nurodyto adreso – kiek išsigandau. Visai Kaliningrado pakraštyje esantis Senojo parko rajonas labiau primena užmiesčio sodus, nei vietą, kur galėtų veikti viešbutis. Raminau save, kad ko gero tai kažkas panašaus į Vilniaus Žvėryną, ar Kauno Žaliakalnį, kur daug privačių namų ir tikrai ne visi jie gražūs bei modernūs.
„Anna Boutique Hotel“ pastatas iš visų rajone didžiausias, su bokštu ir stora, akmenine siena. Pravėrus vartus mėtosi lentos, kažkokie meistrų įrankiai. Nei gyvos dvasios, nors vidurdienis. Durys užrakintos, tarsi niekas nelaukia. Bet pirmas įspūdis buvo klaidingas.
Prie durų tuoj atskubėjo raumeningas vyras plika galva. Iš pradžių buvo basas, po to užsidėjo šlepetes. Pamaniau, kad apsauginis pažadintas iš miegų. Kartu su juo – pensinio amžiaus ponia, baltu chalatu, kaip kokia ligoninės seselė.
Pasirodo tai savininkas Olegas ir jo dešinioji ranka, viešbučio registratorė Liudmila. Jiedu kaip tik tvarkėsi po praėjusios nakties svečių, skundėsi, kad buvo audringi turistai, todėl liko didelė netvarka.
Liudmila įsitaisė ant koridoriuje pastatytos sofutės, prie virtuvinio stalo. Ten atsivertė registracijos sąrašus ir buvo stipriai nustebusi, kad atvyko ne Olga, kaip ji buvo pasižymėjusi, o Orijus. Pasiskundė, kad tie užsienietiški vardai jai per sunkūs, todėl dažnai nesupranta, kas tiksliai registracijos sistemoje būna parašyta. „Su kompiuteriais nedraugauju, todėl ne visada gerai užsirašau“, – pasiteisino ji.
Medinė šaliuotė ant sienų, močiutės namus primenantis grindų laminatas, kitos detalės – iš pradžių kiek išgąsdino. Net perklausiau registratorės ir savininko, ar čia tikrai „keturios žvaigždutės“. Jie puolė raminti, kad viskas, dėl ko verta pas juos apsistoti – kambarių viduje. Ragino palaukti, kol tai pamatysiu. Už kiekvienų durų slepiasi ypatinga prabanga – intrigavo.
Viską darė pats
Savininkas Olegas griebė už didžiulio raktų ryšulio ir pasiūlė išskirtinę ekskursiją po savo valdas. „Norėjau, kad mano viešbutis būtų ypatingas, kad net paprasti žmonės atvykę čia vienai nakčiai pasijaustų karalienėmis ir karaliais“, – aiškino jis.
Milžinišką, trijų aukštų namą su pilies bokštu pastatė anksčiau čia gyvenusi šeima. Jiems norėjosi turėti daug ploto, todėl nesismulkino.
Po to jį nusipirko su žmona išsiskyręs Olegas. Jūroje visą gyvenimą dirbęs vyras sugalvojo, kad nori pradėti naują etapą sausumoje. Kaip pats sakė: „Nusibodo blaškytis po pasaulį, norėjau apsistoti naujoje vietoje, todėl šovė mintis daryti viešbutį“. Visos investicijos iš daug metų kauptų santaupų.
Jokiais interjero dizaineriais verslininkas nepasitikėjo, norėjo viską įrengti savomis rankomis, pagal savo asmeninį skonį. Tikslas buvo vienas: kad tik jokiais būdais neprimintų jokio kito viešbučio. Kai kas paklausia, iš kur sėmėsi įkvėpimo, savininkas puola aiškinti, kad visos idėjos atsirado plaukiant laivais, keliaujant po pasaulį.
„Aukso, kuo daugiau aukso. Dar šiek tiek sidabro. Viskas turi blizgėti“, – tikriausiai šia taisykle vadovavosi.
Olegas giriasi, kad beveik viską savo patalpoms atsivežė iš užsienio kraštų. Ne tik važiavo per antikvariatus, bet ir samdė italų bei anglų baldininkus, interjero detales supirkinėjo iš menininkų ir kolekcionierių. Tokia yra oficiali versija, kiek joje teisybės – patikrinti būtų sunku. Na, viena tikrai aišku: tai kas auksu šiame name blizga – tikrai nėra auksas.
Olegas patvirtino, kad kai ką – pats specialiai perdažo šia, jo paties mėgstamiausia spalva. Nes žino, kad ir turistams ji patinka.
Didžiausią įspūdį man paliko apartamentuose antrajame aukšte stovinti auksinė palmė. Tai labai trapus šviestuvas, prie kurio baisu prisiliesti – atrodo ims ir pradės trupėti. Bet nusifotografuoti šalia tokio kūrinio tikrai norėjosi.
Nėra nieko paprasto
Viešbučio vadovas įsitikinęs, kad pati svarbiausia vieta keliautojams yra lova. Juk kai būna viešbutyje, joje žmogus praleidžia daugiausiai laiko. Todėl visos esančios „Anna Boutique Hotel“ yra skirtingos ir ypatingų formų. Bet ant lovos pakabinti princesiškas užuolaidas jam nebuvo gana. Kad atrodytų dar įdomiau – užsakė pagaminti specialius turėklus, visaip išraitytus, išraizgytus. Jeigu lova mažesnė, be turėklų – tada būtinai įdomios formos. Pavyzdžiui lova-kriauklė. Tarsi undinėlei skirta. Pats joje miegojau, galiu pasakyti – nėra labai patogi, kojos lenda lauk. Bet patirtis neįkainojama. O ir mano draugams „Instagram“ tinkle paliko didžiulį įspūdį.
Taip pat pasistengė su erdviais vonios kambariais. Kiekvienas – unikalių atspalvių plytelėmis, su specialiai parinkta santechnika. O kai kur net ir auksiniais, gulbių formos čiaupais, bei paauksuotais unitazais. Beveik visuose numeriuose savininkas įrengė sūkurines vonias. Tai duoklė porelėms, kurios dažnai čia apsistoja. Kad galėtų romantiškai praleisti laiką.
Labai įdomių dalykų mačiau viešbučio rūsyje. Ten įrengtas toks, pusiau slaptas kambarys ne tik su privačia pirtele, bet ir su striptizo stulpu. Savininko teigimu, jį renkasi linksmintis susirinkusios draugų kompanijos.
Viešbučio bokštas taip pat įrengtas svečių priėmimui. Ten ponas Olegas sumanė tokius pusiau slaptus kavos ir kitų gėrimų degustacijos kambarėlius. Intriguoja, kad tai tobula vieta verslininkų deryboms, arba meilužių pasimatymams. Bokšte daugiau privatumo, intymi prieblanda. Kai kam tokie dalykai patinka.
Olegas labai didžiuojasi ir apartamentų langais, kuriuose paprastus stiklus pakeitė į spalvingus vitražus. Sako: tam, kad primintų tikrus karalių rūmus.
Rezultatas: namas Kaliningrado priemiestyje tarsi tapo vieta iš rytietiškų pasakų apie Aladiną ir Šecherezadą.
Sakyčiau tame name nieko nėra paprasto, na tik darbuotojos, tos mielos, kuklios moterytės su baltais chalatais. Suskaičiavau jas tris. Ir svečius priima, ir kambarius tvarko, ir pusryčius paruošia. Visiems pagal norus: išverda dešrelių, pakepa varškėčių ar kiaušinių. Pusryčiai į kambario kainą įskaičiuoti.
Įskaičiuotas ir nemokamas wi-fi. Tik deja, jis neveikia. Ponia Liudmila guodėsi, kad ir ji pati, ir meistrai bandė taisyti, bet nieko nepavyksta. Netraukia kambariuose, tik koridoriuje.
