Odesa – didžiausias Ukrainos uostamiestis ir trečias miestas pagal gyventojų skaičių, rašoma pranešime spaudai. Tai tikrai įvairiaspalvis didmiestis, iš daugelio kitų išsiskiriantis įvairia itališka, prancūziška architektūra ir, be abejo, užkrečiančia pozityvia nuotaika.
Išskirtinis miesto akcentas – gyventojai. Negali nepastebėti jų bohemiškumo – laisvės pojūčio, atvirumo, netolerancijos prastai nuotaikai. Jie stengsis pralinksminti kiekvieną sutiktą paniurėlį, o jei kam prireiktų, tai ir į namus priimtų. Juk čia gimė Ilja Ilfas ir Jevgenijus Petrovas, sukūrę garsųjį didįjį kombinatorių Ostapą Benderį, kurio dvasia sklando bene kiekvieno vietos gyventojo – ne literatūriškai skambančio odesiečio, o odesito prigimtyje.
Ir panoramos, ir požemiai
Kiekvienas miestas turi įžymybių, kurių nepamatęs gali būti išjuoktas jame nebuvęs. Odesoje tokių vietovių netrūksta. Ilgą laiką miesto simboliu laikyti 24 metrų aukščio Potiomkino laiptai, vedantys į paplūdimį. Juos, pastatytus 1837 metais, sudaro 192 laipteliai, restauruoti prieš porą metų. Užkopus atsiveria įspūdinga uostamiesčio panorama. Palei laiptus – miestui Turkijos padovanotas puikiai tvarkomas Stambulo parkas.
Kitos išsiskiriančios miesto įžymybės – 1808 metais įspūdingo puošnumo katedra, šalia kurios – irgi XIX amžiaus viduryje, besikuriant miestui, pastatytas taip pat prieš porą metų restauruotas architektūros šedevras – operos ir baleto teatras su įspūdinga akustika, kur, anot muzikos profesionalų, girdimas tyliausias krepštelėjimas.
Miestas per Antrąjį pasaulinį karą buvo smarkiai apgriautas, bet nesugriautas. Mat Hitleris uždraudė bombarduoti pagrindinius istorinius ir pajūrio objektus, tikėdamasis uostamiestį pasilikti savo kurortine zona.
Jausiesi nepabuvęs mieste, nepraėjęs pro 2,5 kilometro ilgio katakombų labirintus. Tuneliai buvo išrausti prieš porą šimtų metų, kai statėsi miestas. Kurį laiką juose slapstėsi nusikaltėliai, per Antrąjį pasaulinį karą – partizanai, o dabar tai vienas labiausiai lankomiausių miesto objektų.
Gatvėje neliksite
Odesos centre įsikūręs didžiulis turgus, kuriame, be kitų dalykų, didžiulė jūros gėrybių įvairovė. Apskritai čia yra daug savos žuvies, krevečių, midijų, kitų jūros gėrybių, kurias paruošti vietiniai moka puikiai.
Virtuvė – irgi išskirtinė. Retas turistas neapsilanko žydų kvartale, kur galima paragauti nepakartojamai paruoštos silkės. Šiame kvartale – ir senovinė architektūra, ir daugybė restoranėlių, kurių ir šiaip netrūksta visame mieste. Įprasta sakyti, kad Odesa – žydų miestas, nors ši tautinė mažuma, anot oficialių šaltinių, sudaro 1,2 proc. gyventojų ir netgi mažiau negu bulgarų (1,3 proc.) bei, žinoma ukrainiečių ir rusų – atitinkamai 61,6 ir 29 procentai.
Mažuose restoranuose ir kavinėse papietauti galima už 2–7 eurus. Įskaičius taurę vyno arba bokalą alaus, tai atsieis 0,5–2 eurais brangiau. Prabangiuose tai gali kainuoti nuo 12 eurų iki „begalybės“ – nelygu kokie kliento poreikiai ir pageidavimai.
Panašiai kainuoja ir nakvynė – nuo 7–12 eurų viešbutuke su pusryčiais. Prabangiame viešbutyje nakvynė gali kainuoti 30–70 eurų. Brangiau, irgi iki „begalybės“ – apartamentuose, tačiau kelionių organizatoriai užsisakyti vietų juose nepataria, nes pasitaiko, kad „vietos apartamentuose jau užimtos“. Tokiu atveju ieškotis nakvynės gatvėje nereikės, nes tikrai rasis vietos kitur už anksčiau minėtas kainas.
Į pliažą – pagal piniginės storį
Turistai, pavargę nuo turiningų ekskursijų po architektūrinius objektus ir muziejus, rinksis arba restoranus, parduotuves, arba poilsį pliaže.
Visa tai irgi pagal piniginės storį. Pagrindinis miesto pliažas, kuriame renkasi daugiausia vietiniai – laisvas, draugiškas, nors prižiūrimas prasčiau negu mokami. Čia daugiau buitinių atliekų, sumetamų į krūveles, tačiau žmonės demokratiški ir draugiški. Nėra tik prabangos ir nusipirkti gėrimų ar ledų tenka eiti iki pardavėjo pačiam.
Patekti į mokamą pliažą kainuoja 5 eurus, bet paskui už gultus ir kitas paslaugas reikės atseikėti papildomai. Privačios teritorijos, maisto, gėrimų užsakymas ir atnešimas, aptarnavimas – tai jau papildomos mokamos paslaugos. Į mokamuosius pliažus, tarp kurių garsiausias – „Arkadijos“ paplūdimys, ateina visi, kurie mėgsta poilsiauti iki paryčių. Čia daugiausia azerbaidžaniečių, turkų, vokiečių, lenkų, italų. Nenustebsite išgirdę šnekant ir lietuviškai.
Atvykėliai, ypač azerbainiečiai, mėgsta pasididžiuoti savo teritorijas apstatę prabangiais gėrimais, tačiau neblaivius asmenis, norinčius prieiti prie maudyklių, mandagiai sustabdys viską akylai stebinintys policijos (jau senokai ne milicijos) pareigūnai.
Apskritai Odesa, Rusijai aneksavus Krymą, deda visas pastangas tapti moderniu kurortu, juolab turėdama ir puikią infrastruktūrą, ir švelnias klimato sąlygas, kai žmonių nevargina nei pertekliniai karščiai, nei šalčiai, nei kainos.
Lietuviai linkę grįžti
Mieste labiau pasiturintys turistai dažniau lankosi Deribasovo gatvėje, kur yra įsikūrę geriausi ir unikaliausi miesto restoranai, viešbučiai bei parduotuvės. Čia būsite įsupti į atmosferą, kurioje karaliauja gatvės muzikantai, meno kūrinių stotelės. Į kai kurias maisto prekių ar universalias parduotuves nepavyks užsukti nepasiturintiems vietiniams gyventojams, tačiau tai, kas yra parduotuvės viduje, yra apgalvota nuo smulkmenų.
Čia yra restoranėliai, kuriuose kliento akyse pagaminama jo paties išsirinktas mėsos ar jūros gėrybių produktas. „To, kaip ir pliažų infrastruktūros bei aptarnavimo, niekur Lietuvoje nerasite. Nei Vilniuje, nei Kaune, nei Palangoje“, – pranešime spaudai tvirtina dažnokai Odesoje besilankantis kelionių organizatoriaus Tedo.lt vadovas Tadas Kertenis.
Pasak jo, Odesa Lietuvos poilsiautojų ir keliautojų yra vis labiau mėgstama atostogų vieta. Antai birželį buvo užsakytas vienas tiesioginis lėktuvo reisas, o liepa – du, ir abu pilnutėliai. Anot T. Kertenio, Lietuvoje vis daugiau žmonių kelionę į šį Juodosios jūros uostamiestį renkasi ne pirmą ir ne trečią kartą.
Mieste, be abejo, netrūksta ir kontrastų, kaip ir kiekviename didmiestyje, bet jie niekaip neužgoš pakilios nuotaikos, kurią garantuos kone kas pusmetį radikalias naujoves diegiantis milijoninis miestas, savo dvasia ne ką pakitęs nuo Ostapo Benderio laikų.
Nepamatyti šios maža ką su sovietmečiu bendra turinčios įvairovės šiandien gali tik bandymas į vidų patekti su Lietuvos piliečio tapatybės kortele arba vairuotojo pažymėjimu. Tad nepamirškite pasiimti paso.
