Apie ką mes čia…
Kai esi visiškas nevykėlis muzikoje, kurios nenori klausytis niekas, net negali pagalvoti, kad vieną dieną tau atsibudus pasaulis užmirš apie grupės „The Beatles“ egzistavimą, o tik tu vienas prisiminsi jų kūrinius. Būtent tokiu vaikinu ir yra Džekas Malikas, akimirksniu pavirtęs iš gatvės muzikanto į pasaulinio lygio žvaigždę, dėl kitų atlikėjų kūrinių perdainavimo. Tik ar tai galės tęstis amžinai? Šiuo atveju viskas priklausys nuo paties Džeko ir jo įsitikinimų.
Kūrinio turinys
Šio filmo pradėjau labai laukti dar nuo šių metų pradžios, kai pirmą kartą išvydau jo anonsą. Ir tai nebuvo aklas pasitikėjimas režisieriaus Danny‘io Boyle‘o pavarde, kuris iš tiesu sugeba su savo kurtais filmais nustebinti ir prikaustyti prie ekranų, o tiesiog normali reakcija į maloniai nuteikusį reklaminį klipą. Klipą, kuris savo pateikimu priminė tuos filmus, prie kurių prisidėjo Richardo Curtiso talentas. Neveltui jo sugalvotas romantinis filmas „Tegyvuoja meilė“ yra įvardijamas kaip vienas gražiausių visų laikų kalėdinių filmų, o „Noting Hilas“ – viena nuoširdžiausių kada nors kino ekranuose pasirodžiusių meilės istorijų.
Ir naujoji Richardo Curtiso fantazija, kuri buvo įgyvendinta dėka meistriško Danny‘io Boyle‘o požiūrio į detales, yra lygiai tokia pat žavi kaip ir mano paminėti kino projektai. Nuoširdžiai – tai labai šiltas, šviesus ir įtraukiantis filmas, kurio pagrindinė tema – meilė. Ir šiuo atveju meilė yra pateikta iš dviejų skirtingų perspektyvų.
Pirmuoju atveju – meilė kūrybai ir dainavimui. Ties tuo filme buvo padarytas labai didelis darbas, dėka kurio žiūrovams yra pristatoma nelengva muzikantų dalia ir jų įnirtinga kova dėl išlikimo šiame labai pavojingame ir labai viliojančiame versle. Šou verslo užkulisiai šičia buvo pateikti šiek tiek kitaip nei įprastose juostose apie muziką. Kodėl kitaip? Nes režisieriui ir scenaristui norėjosi šiek tiek hiperbolizuoti susiklosčiusias standartines situacijas, tuo pačiu jas pateikiant humoristiniame pavidale. Gavosi išties puikus vaizdas, kuris privertė susimąstyti, atsižvelgiant į kai kuriuos nemalonius niuansus, bei smagiai pasijuokti iš rodomų situacijų absurdiškumo.
Antra – meilė žmogui. Ir čia man buvo šiek tiek jau per saldu. Nes tiesiog kai kurios vietos filme atrodė kažkiek netikroviškos ir šiek tiek nuvalkiotos. Bet, kita vertus, ar galima pykti ant kūrėjų, kai visa filmo esmė ir buvo apie asmeninį pasirinkimą tarp meilės muzikai ir gyvam žmogui? Tad šįkart galima į tai nekreipti dėmesio, nes visgi pats filmas suteikia pernelyg daug peno apmastymams vien dėl jo skleidžiamos žinutės. Tai buvo labai nuoširdu.
Aišku, atmetus meiles/seiles, filmas nepraranda savito britiškų romantinių komedijų žavesio, nes be viso to žiūrovai gauna tai, dėl ko ir buvo kuriama ši istorija – duoklę legendinei grupei „The Beatles“. Juostoje aiškiai buvo nurodytas vienas svarbus niuansas – be jų muzikos, pasaulis atrodytų kitaip. Ir tai tiesa. „The Beatles“ muzikoje buvo lyg Dievai nusileidę iš dangaus ir padovanoję savo išmintį. Todėl tą suprasdami filmo kūrėjai kuo įmanoma aiškiau mums parodė, ant kiek yra svarbi jų kūrybą ir kokį poveikį jų kūriniai turi net ir šiomis dienomis jauniems dainų autoriams. Vienu iš būtent tokių autorių yra ir šių dienų populiariosios muzikos dievaitis Edas Sheeranas, kuris ne tik svetingai pasirodė šioje juostoje, bet ir su malonumu pasišaipė pats iš savęs. Edas tapo tokiu svarbiu šio filmo muzikiniu tiltu, kuris sujungė praeitį ir dabartį, tuo pačiu visiems parodydamas, jog be „The Beatles“ ir kitų panašių grupių nebūtų nei jo, nei kitų žymių dainininkų.
Personažai filme man padarė labai gerą įspūdį. Visi turėjo progos pasireikšti, kas aišku neliko nepastebėta. Todėl nei vienam iš filmo veikėjų neturiu priekaištų, nes jų ir negali būti. Mano nuomone kiekvienas buvo atskleistas taip, kaip to reikalavo ši istorija. Nei per daug, nei per mažai. Tiesa... Nenoriu čia „spoilinti“, tačiau susitikimas su vienu senu žmogumi šiame filme privertė net nubraukti ašarą. Manau, kad tokia reakcija yra labai normali, atsižvelgiant į tos scenos kontekstą.
Visumoje – gerai surežisuotas ir įdomiai pateiktas Danny‘io Boyle‘o ir Richardo Curtiso bendradarbiavimo vaisius, kuris ne tik sustiprins gerbėjų meilę „The Beatles“ kūrybai, bet dar ir supažindins jaunimą su puikia ir laiko išbandymą išlaikiusia muzika. Muzika, kuriai niekada neprilygs joks Drake‘as, Ariana Grande, Justinas Bieberisi ar Cardi B.
Techninė juostos pusė
Kai filmo pagrindiniu akcentu tampa nemirtingos „The Beatles“ dainos, akivaizdu, jog didžiausiu techninės pusės pliusu ir taps garso takelis. Filme yra girdimi tokie nuostabūs muzikiniai kūriniai kaip „Yesterday“, „Hey Jude“, „Let It Be“ bei „All You Need Is Love“. Tad nepabijojęs to išsireiškimo sakau, kad filmo „Dar vakar“ muzika yra TOBULA.
Kiti techninės dalies aspektai kaip kameros darbas buvo aukštumoje. Kai kurios scenos buvo nufilmuotos taip, lyg atrodytų, jog ekrane žiūrime puikiai suderintą vaizdo klipą. Tad mes buvome palepinti įdomiais rakursais ir kai kuriais neblogais kameros sprendimais, parodančiais, kaip kruopščiai šią istoriją norėjo pateikti filmo kūrėjai. Dėl montažo darbų irgi neturiu priekaištų. Vaizdas ir garsas buvo suderinti puikiai.
Aktorių grimas, bendros dekoracijos, spalvingi kostiumai ir įdomūs stilistų darbo aspektai irgi leido paganyti akis į labai įtraukiantį pasaulį, kuriame visi užmiršo apie grupę „The Beatles“.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinį vaidmenį juostoje atlikęs Himeshas Patelis buvo fantastiškas. Tai ne tik didžiausias kol kas jo karjeroje projektas, bet ir pirmasis pilnametražis filmas, kuriame jam teko pademonstruoti savo talentą. Ir jis viską padarė puikiai. Tiek jo dainavimas, tiek ir ekrane pademonstruota vaidyba privertė patikėti jo personažu ir tuo, ką jis darė, bei kaip mylėjo muziką.
Antraplanės rolės irgi buvo užkimštos žinomais veidais. Filme labai smagų vaidmenį įkūnijo talentinga Lilly James, kuriai čia teko vaidinti šiek tiek keistoką, bet itin nuoširdžią Elę. Be jos, aišku, didžiausias dėmesys buvo prikaustytas prie Edo Sherano. Žymusis dainininkas filme pasirodė trumpam, bet to užteko, kad būtų galima pasimėgauti jo vaidmeniu. Neprastai ir šarmingai savo repertuare pasirodė ir komikė Kate McKinnon, kuriai atiteko piktos nuo pinigų apsvaigusios tetos vaidmuo.
Iš kitų aktorių, kurie man patiko, paminėčiau Sophią Di Martino, Ellise Chappell, Vincentą Frankliną ir Joelį Fry‘ų.
Verdiktas
„Dar vakar“ – nuoširdžiai ir labai komiškai papasakota dar viena žymaus britų scenaristo Richardo Curtiso sugalvota istorija, kurios pagrindiniu akcentu tampa nemirtingi grupės „The Beatles“ muzikiniai kūriniai, šarmo siužetinei linijai priduodantis britiškas humoras, nuoširdžios meilės tema bei neužmirštamas kai kurių filme pasirodžiusiu aktorių pasirodymas.
