Rūpinausi viskuo – namų ruoša, maisto gaminimu, namų darbais ir taip iki vidurinės mokyklos baigimo. Galiausiai išvažiavau iš namų į didmiestį dėl studijų. Mano didelė klaida buvo neišmokyti jo savarankiškumo ir atsakomybės. Taip, jaučiuosi kalta, kad vyresnėse klasėse neturėdama laiko aiškinti, tiesiog atlikdavau ir savo namų darbus, ir jo, juk prieš nosį laukė egzaminai.
Turėjau parduotą paauglystę, jeigu galima taip sakyti, neturėjau laiko sau. Pinigų pramogoms ar šokiams, net neišdrįsdavau prašyti, nes žinojau, kad pinigų nėra, mama ir taip buvo skolose. Vasara rinkdavau uogas, kad nusipirkčiau sau drabužių mokslo metams, dar močiutė labai padėdavo. Už studijas nereikėjo mokėti, gaudavau stipendiją, tai bent už bendrabutį susimokėdavau. Mama duodavo po 40-50 litų ir to turėjo užtekti dviem savaitėms maistui. Daugiau net neišdrįsdavau prašyti.
Paskutiniame kurse pradėjau dirbti ir padėdavau šeimai kuo galėdavau. Paskui mama pasakė, kad jau gana, padėjai pakankamai, pasilik savo poreikiams. Stengdavausi visada esant progai atvežti dovanų.
Brolis visai kitaip gyveno su mama. Gaudavo pinigų pramogoms, šokiams ir t.t. Buvo metas, kai brolis klausė mamos, kodėl sesė mums nebepadeda.
Bėgo metai. Aš sukūriau šeimą, ištekėjau, pagimdžiau vaikutį. Brolis, kiek prisimenu, visada buvo savęs ieškojime, keitė darbus kaip kojines. Tai jam nepatinka kolektyvas, tai per mažai moka, ar gaudavo atsakymą, kad nebetinkamas. Žodžiu, neužsilikdavo ilgai viename darbe. Turiu dar pasakyti, kad taupyti jis visai nemoka, perka firminius drabužius, batus, daug pramogauja. Aš asmeniškai galėčiau irgi taip gyventi, bet man gaila pinigų, geriau aš susitaupysiu kokiai kelionei ar kitam tikslui.
Buvo toks sunkus laikotarpis, kai jis liko be darbo ir kreipėsi į manę pagalbos. Mama užsienyje gyvena ir dirba, vienu metu negalėjo jam padėti. Paskolinti jam pinigų atsisakiau, nes kiek skolinosi, niekada neatiduodavo. Norėjau jį pamokyti, nes jei skoliniesi, būtina grąžinti, tai ne dovana. Tai padėjau maistu, ateidavo pas mus pavalgyti, sukraudavau lauknešėlį. Mano vyras kreivai į tai žiūrėjo, nes brolis toks žmogus, kuris tik prašo ir niekada nieko neatiduoda, nepasotinamas vartotojas, kuris tik ieško sau naudos. Taip padėjau apie mėnesį nieko nereikalaudama atgal. Brolis net atnešė man skolą, kurios porą metų negalėjo atiduoti. Tuo ir baigėsi mūsų bendravimas tuo metu.
Kai viskas gerai, tai net neužvažiuoja į svečius, kai kažkas blogai vėl kreipiasi. Mane labiausiai nustebino, kad gimus vienintelei jo dukterėčiai, jis nieko jai neatvežė, krikštynoms visiškai nebuvo pasiruošęs (apie aprangą), jau nekalbu apie dovaną, nes tokios ir nebuvo, o jis yra mano mergaitės krikštatėvis.
Atėjo antrasis dukrytės gimtadienis. Buvo pakviesti patys artimiausi, seneliai ir krikštatėviai. To gimtadienio nepamiršiu niekada, negalvojau, kad šitaip įskaudins artimas žmogus. Buvo užsakytas karštas patiekalas. Mama su broliu atvažiavo valandą anksčiau. Dar nebuvau visko spėjus paruošti. Vyras išvažiavo atsiimti užsakymo. Aš pasilikau su jais. Brolis užsiprašė valgyti. Aš jam gražiai paaiškinau, kad truputį palaukime, tuoj gausime karštą patiekalą ir atsisėsime visi kartu prie šventinio stalo. Jo akyse užsiplieskė agresija. Jis priėjo prie manęs su tokia pagieža akyse, aš galvojau, kad paleis kumščius, o tuo metu laikiau dukrytę ant rankų. Pasipylė daug smerkiančių žodžių, pasakė, kad aš kaip tėvas. Pradėjo priekaištauti, kodėl aš jo nelankau, kodėl visi jį apleido (jam 31-eri metai). Kaip galima mane lyginti su tėvu? Juk nesu jam nei mama, nei tėtis, mes esame lygiaverčiai, argi ne taip? Tai kodėl vienas iš mūsų duoda, o kitas pasiima, nieko neduodamas atgal?
Pajutau didžiulį apmaudą, juk aš tiek jam padėjau, o iš jo dėkingumo jokio, tarsi taip ir turėjo būti, tarsi aš privalėjau. Mama pradėjo mus raminti, o labiausiai mane, juk ji negali jam nei žodžio pasakyti neteisingo ar smerkiančio, nes jis kaipmat užsiplieskia kaip degtukas. Man labai apmaudu, kad mama manęs nepalaikė, iškart pasijautė, jog ji visą gyvenimą jo labiausiai gailėjo. Man ašaros birėjo dar ilgai po to konflikto ir iki šiol jaučiu gumulą, užstrigusį gerklėje. Kaip ir norėčiau jam paskambinti, bet jau ir taip kritau žemiau plintuso, nebegaliu daugiau šitaip žemintis.
Vyras vis sako – „nustok apie taip galvojusi, tikrai jis to nevertas“, o aš negaliu, tik prisimenu ir vėl viskas viduje užverda. Jaučiu didelę atsakomybę už brolio auginimą ir žinau, kad labai smarkiai prisidėjau prie to, koks jis šiandien. Kaip jam padėti, kaip atverti jam akis?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.