Remiantis Patentų biuro duomenimis, 2018 metais Lietuvos dizaineriai buvo itin aktyvūs. Net 115 lietuvių kūrėjų rinkosi savo dizainus registruoti ir apsaugoti Europos bendrijos ribose.
Sulaukė pripažinimo
VDA dėstytojos ir dizaino krypties meno doktorantės Gintarės Černiauskaitės kuriami projektai ne kartą sulaukė pripažinimo – jos sukurti 3D būdu spausdinami įtvarai EXO 2017 metais buvo apdovanoti Gero dizaino apdovanojimu. Kūrėja savo dizainą pristatė keliose dizaino savaitėse: Olandijos, Niujorko ir Milano, kuriose taip pat sulaukė daug dėmesio.
Tačiau, kaip sako G. Černiauskaitė, bene svarbiausias apdovanojimas jai – Kids Design Award. Dalyvaudama su vaikams skirtu mediniu edukaciniu konstruktoriumi „Upė“, laimėti ji visai nesitikėjo – tarp dešimties nominantų pateko tik tada, kai atsisakė kitas dalyvis. „Aš atvažiavau ir galvojau, kad tiesiog sudalyvausiu parodoje, ir buvau nusiteikusi, kad visai nieko nelaimėsiu. Kai paskelbė, kad aš laimėjau pirmą vietą, man buvo visiškas šokas“, – pasakoja ji.
Kūrėja priduria, kad apdovanojimai paskatina kurti toliau. Ji atvirauja, kad projekto „Upė“ ilgai niekas nepripažino ir ji pati jau buvo nuleidusi rankas. „Kai projektas kažką laimi ir atsiranda pripažinimas, supranti, kad vis dėlto kažką darai gerai. Tada ateina antras įkvėpimas“, – sako Gintarė Černiauskaitė.
Projektai, gimę dar universitete
Pašnekovė pasakoja, kad iš pradžių medinis konstruktorius „Upė“ buvo užduotis universitete – ji, būdama antro kurso studentė, turėjo sukurti naują šriftą. Pasak jos, kurti šriftų ji nemokėjo, todėl sugalvojo sujungti pagaliukus ir apskritimus. „Antra užduoties dalis buvo padaryti šriftą trimačiu objektu. Aš pagalvojau, kad jeigu kūriau daiktą iš apskritimų, pusapskritimių ir pagaliukų, tai prie jų ir reikia pasilikti“, – sako kūrėja.
Nusprendusi šriftą iš kompiuterio perkelti į realų pasaulį, ji pagamino medines detales, kad jį būtų galima kurti ir gyvai. Jos teigimu, šis sprendimas labai pasiteisino: medinės detalės patiko ir kolegoms, ir dėstytojams, ir draugams. „Parvežiau jį namo ir mano vyresnis brolis kelias valandas su juo žaidė. Aš sakau „Bet čia šriftas!“ – o jis stato pilis, žmogeliukus. Tada supratau, kad pradėjau nuo šrifto, tačiau galimybės – daug didesnės“, – priduria ji.
Pasak kūrėjos, projektui „Upė“ ji beveik viską darė savo rankomis – net pati drožė pirmuosius prototipus. Tiesa, paskutinės partijos gamybai pasitelkė profesionalus.
Gintarės Černiauskaitės projekto – 3D būdu spausdinamų įtvarų EXO – atsiradimo istorija kiek kitokia. Mintis juos kurti kilo dėl gyvenime patirtį traumų – moteris žinojo, kad įprasti įtvarai yra nepatogūs. Tačiau tam, kad idėja taptų produktu, teko pasitelkti specialistų konsultacijas. „Žinojau, kad noriu sukurti geresnį įtvarą, tačiau negalima sukurti medicininio objekto, tam neturint žinių. Tad teko daug konsultuotis su medikais, ortopedais“, – apie kūrybos procesą pasakoja dizainerė.
Pasak jos, EXO tapo tarsi reklaminiu projektu: žmonės juo domisi ir prašo, kad jiems pagamintų įtvarus. Greičiausiai pagaminami – pirštų įtvarai, kuriuos klientai gali atsiimti jau kitą dieną. Tačiau didesni įtvarai yra sudėtingesni, todėl ne visada pavyksta patenkinti žmonių poreikius.
Pramoninio dizaino kūrėjos Gražinos Bočkutės projektas „Sensus“, kuris buvo apdovanotas Jaunojo dizainerio prizu (II vieta), taip pat buvo pradėtas dar universitete. Šis prietaisas yra skirtas tam, kad neregiai ir silpnaregiai identifikuotų kliūtis. „Kliūtys pastebimos baltosios lazdelės pagalba, tačiau naudojant „Sensus“ galima identifikuoti ir nedideles kliūtis“, – sako ji.
Pasak kūrėjos, neregių ir silpnaregių gyvenimu ji pradėjo domėtis dar pirmaisiais kursais. „Žiūrėjau vaizdo įrašius internete ir vienas iš jų mane nukreipė į vieną, pasakojantį apie neregių gyvenimą. Mane kažkaip natūraliai patraukė toliau domėtis jų gyvensena ir poreikiais“, – teigia ji.
G. Bočkutė pasakoja, kad rinkoje jau egzistuoja prietaisų neregiams. Tačiau „Sensus“ išsiskiria tuo, kad yra pritaikomas prie kiekvieno žmogaus poreikių – jame veikia infraraudonųjų spindulių technologija, kuri pamato kliūtį ir prietaisas ima vibruoti. „Mano kaip dizainerės tikslas buvo pagerinti prietaiso veikimo scenarijų. Stengiausi jį padaryti daugiafunkciniu“, – sako ji.
Tikslui pasiekti, dizainerė sukūrė kelias jungtis, reikalingas tam, kad prietaisą būtų galima užsidėti ant piršto ar baltosios lazdelės: segtuką, kurį galima prisisegti prie kelnių ar apykaklės, apyrankę ir kelis kitus. Taip ji bandė įvertinti, kuri jungtis yra dažniausiai naudojama ir labiausiai atitinka pirkėjų poreikius.
Idėjų kopijavimas – dažnas reiškinys
Gintarė Černiauskaitė pasakoja, kad su kopijavimu susidūrė keliskart. Pirmą kartą – dar studijų metais, kai kitas studentas atnešė skėtį, kuris buvo beveik tokio paties dizaino kaip ir jos.
Tačiau labiausiai jai įsiminė kitas atvejis. „Internete sužinojau, kad vienas turkas irgi sukūrė 3D spausdinimo įtvarą. Ir būtų gal ir nieko tokio: atrodo gal šiek tiek kitaip, spalva kitokia, raštas irgi skiriasi. Bet aš pasižiūrėjau ir supratau, kad jis nukopijavo mano tekstą. Dalis jo teksto buvo mano sakiniai, žodis į žodį. Ir tada aš supratau, kad tai yra žiauru“, – savo patirtimi dalijasi kūrėja.
Gražina Bočkutė taip pat teigia pastebėjusi kopijavimų atvejų, ypač akademinėje aplinkoje. Tačiau pačiai su tuo susidurti dar neteko. „Man atrodo ,kad mano draugų ir kolegų rate idėjų kopijavimo kol kas taip pat nepasitaikė. Esu pastebėjusi tokių atvejų, tačiau jie retai kada pasiekia teismą“, – sako ji.
Kuria pridėtinę vertę ir apsaugo
Dizainerė Gintarė Černiauskaitė Europos Sąjungos ribose apsaugojo du savo dizainus: EXO ir „Upę“. Ji priduria, kad klientai, su kuriais ji dirba, taip pat dažnai nusprendžia apsaugoti sukurtus dizainus. Pasak kūrėjos, jeigu kūrinys gali atnešti naudą, jį registruoti būtina – tada į registravimą investuoti pinigai atsiperka.
Gražina Bočkutė, nors kol kas nėra apsaugojusi nei vieno savo produkto, tą žada padaryti pabaigusi projektą. „Kol kas bandau sužinoti, kiek „Sensus“ yra būtinas aklųjų bendruomenėje. Tačiau baigus vystyti projektą, įrodžiusi jo reikalingumą, tikrai registruosiu“, – sako ji.
Tiesa, dirbdama su klientais, ji jaučia pareigą jiems pasakyti, kodėl projektas turi būti apsaugodamas ir registruotas. „Atsiradus konkurencijai, tokiu būdu galima jausti bent kažkokį saugumą, kad niekas tavo sukurto dizaino nenukopijuos. Su produktu dažniausiai yra dirbama ne vieną mėnesį, tad apsaugodamas gali užsitikrinti, kad, bent iš dalies, bus apsaugotas tavo laikas ir bus galima ramiai vystyti projektą“, – priduria G. Bočkutė.
Tačiau prieš registruojant svarbu patikrinti, ar rinkoje tokio daikto nėra. Pasak G. Černiauskaitės, dažniausiai tą galima pamatyti dar kūrybinio proceso metu. „Vis tiek vyksta paieškos, analogo analizė ir būtent per ją matosi, ar panašus dalykas jau yra. Pamačius bendrą vaizdą, ieškoma, kuo galima išsiskirti“, – sako ji.
Egzistuoja ir duomenų bazės, kuriose nemokamai galima patikrinti, kokie dizainai yra registruoti: Lietuvoje galioja nacionaliniai, tarptautiniai bei Bendrijos dizainai, todėl paiešką būtina atlikti visose duomenų bazėse. Jos prieinamos Valstybinio patentų biuro interneto svetainėje. Paraišką dizaino apsaugai reikia pateikti per 12 mėnesių nuo jo pristatymo visuomenei – tokį laiko tarpą jis laikomas nauju.
Tiems, kurie nespėja savo kūrinio per šį terminą užregistruoti ir apsaugoti, galima pasinaudoti neregistruoto Bendrijos dizaino apsaugos galimybėmis.
Dizainą užregistravęs kūrėjas gauna išimtinę teisę jį naudoti pats, spręsti, kur ir kam jį galima parduoti ir panašiai. Dizaino registracija palengvina autorinių teisių gynimo procesą. Daugiau informacijos rasite čia.
Straipsnį inicijuoja Valstybinis patentų biuras, įgyvendindamas bendradarbiavimo su Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba sutartį.
Užsakymo nr.: PT_81482589