Merginos tėvai yra išsiskyrę, gyvena su mama, turi mažesnę sesę. Atrodo, šeima turėtų būti laiminga, vieni kitus mylėti, mama rūpintis savo vaikais ir atiduoti visą save jų gerovei.
Tačiau situacija namuose yra priešinga – mamos rūpestis vaikais dešimtbalėje sistemoje prilygtų nuliui – vaikai nuolatos patiria psichologinį smurtą, netgi yra mušami! Taip, visų pirma mintis būtų – kreipkitės kur nors. Mama mėgsta išgerti, nesirūpina savo vaikų mokymosi rezultatais, pamokų lankomumu. Kodėl visi tiki būtent tėvais, o ne vaikais, kurie juos skundžiasi? Kodėl žiniasklaidą pasiekia būtent tada, kai vienas ar kitas vaikas būna smarkiai sumuštas, o gal net ir nužudytas? Kodėl daromi veiksmai tada, kai jau būna per vėlu? Kodėl, mes, jauni žmonės, kurie prieš akis turi visą gyvenimą,turi taip kentėti? Mes esame vaikai, mes turime kupiną širdį svajonių, norime būti laimingi, kodėl visi tiki tik tėvais, kai iš tikrųjų aukos būna vaikai. Argi vaikas kreiptųsi pagalbos, jeigu šeimoje viskas būtų tvarkoje?
Kai viską žinau, laukimas draugės, grįžtančios iš namų, labai sunkus. Juk galiu jos ir nesulaukti. Mylimosios namuose dažnai išgirstu riksmus, imuosi veiksmų ir pirmiausia stengiuosi atidaryti duris. Neseniai jos buvo užrakintos. Mama, pamačiusi mane per durų akutę, niršo. Vos ištraukiau savo merginą, kuri dabar sveika, šiuo metu tėtis priglaudė ją porai dienų, kol bus priimtas koks nors sprendimas.
Man labai neramu dėl tokių dalykų, kurie dedasi Lietuvoje. Labai tikiuosi, jog draugė nenukentės ir santykiai su mama pagerės, bet ir kiti rimčiau atkreips dėmesį į šią problemą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.