aA
Pradėsime nuo geros naujienos: praėjusiais metais maždaug 150 000 migrantų bandė neteisėtai patekti į Europą. Tai reiškia, kad nuo 2015 m. šis skaičius sumažėjo 92 proc. Prieglobsčio prašytojų skaičius 2018 m. siekė 646 000, arba mažiau nei pusė to, kas buvo prieš trejus metus. Žvelgiant į skaičius, Europos migracijos krizė pasibaigė.
Migrantai
© Reuters / Scanpix

Tačiau politiniu požiūriu problema išlieka tokia pat aktuali kaip ir anksčiau. Prieš šio mėnesio rinkimus į Europos Parlamentą populistai yra pasiryžę rinkėjus įtikinti, kad Europos visuomenei gresia pavojus, tuo pat metu užkirsdami kelią bandymams parengti ES masto politiką problemos kontroliavimui. Šiais laikais, kai gyventojų skaičiaus mažėjimas kelia grėsmę Europos augimui, radikalaus dešiniojo sparno propaguojama kova su imigrantais yra ne tik ekonomiškai pražūtinga, bet tiesiog ciniška.

Norint spręsti migracijos problemą, reikia, kad Europos lyderiai pademonstruotų, jog gali suvaldyti chaotiškus žmonių srautus (prisiminkime 2015 m.) – ir tvarkingai priimti naujai atvykusius asmenis. Tai reikštų visapusišką, bendrą Europos sienų apsaugos strategiją, prieglobsčio sistemos reformą ir naujų teisėtos imigracijos kelių atvėrimą.

Pasienio apsaugos srityje ES jau padarė šiokią tokią pažangą. Europos Komisija pasiūlė šešeriems metams, pradedant nuo 2021 m., padidinti Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros biudžetą iki 11,3 mlrd. eurų – nuo apytikriai 320 mln. eurų, skirtų šiemet.

Nors tai teikia vilčių, agentūrai reikia daugiau galių – ir valstybių narių paramos – kad galėtų veiksmingai funkcionuoti. Komisija nori, kad agentūros darbuotojų skaičius iki kitų metų išaugtų iki 10 000, tačiau vis dar turi įtikinti vyriausybes suteikti darbuotojams įgaliojimus ir priimti bendrus mokymo standartus. ES pasienio ir pakrančių apsaugos pareigūnai taip pat turėtų būti įgalioti atlikti tam tikras pareigas kartu su nacionalinėmis valdžios institucijomis, pavyzdžiui, patruliuoti pasienyje ir vykdyti migrantų tapatybės patikrinimus.

Kol nėra tinkamos pasienio kontrolės, ES yra nepasiruošusi kitai galimai krizei. ES taisyklės dėl prieglobsčio taip pat turėtų būti racionalizuotos taikant bendrą ES masto sistemą, kad prieglobsčio prašytojai būtų paskirstyti po visas valstybes nares, užuot reikalavus, kad su jais tvarkytųsi ta šalis, į kurią jie atvyksta. Tai užtikrintų, kad pirminės valstybės, tokios kaip Italija ir Ispanija, nepatirs neproporcingos naštos, susijusios su prieglobsčio prašytojų aprūpinimu būstu ir jų dokumentų tvarkymu.

Jei populistinės vyriausybės, tokios kaip Vengrijoje ir Lenkijoje, atsisako sutikti su jiems skirta dalimi, ES turėtų judėti į priekį be jų. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas yra užsiminęs, kad derėtų panaikinti Vengrijos ir Lenkijos narystę Šengeno erdvėje, jeigu jos atsisako priimti prieglobsčio prašytojus. Nors toks ekstremalus žingsnis greičiausiai nebus įgyvendintas, ES neturėtų vengti populistams parodyti, kokios pasekmės jų laukia. Pavyzdžiui, ji galėtų nuspręsti, kad struktūriniai fondai bus prieinami tik toms valstybėms narėms, kurios laikosi bendrų prieglobsčio taisyklių.

Atsižvelgiant į baimę dėl migrantų, nuosaikūs balsai turėtų pabrėžti ilgalaikius Europos interesus pritraukti darbuotojus iš kitų pasaulio šalių. Turėtų būti supaprastintas ES mėlynosios kortelės gavimo procesas – aukštos kvalifikacijos darbuotojų programa, leidžianti dirbti bet kurioje valstybėje narėje, išskyrus Jungtinę Karalystę, Daniją ir Airiją. Briuselis turėtų pasiūlyti finansavimą atskirų vyriausybių ir ne Europos šalių partnerystėms, siekiant sertifikuoti darbuotojus, kurie galėtų atliepti kritinius darbo rinkos poreikius.

Bandydami parduoti rinkėjams pliuralizmo naudą, liberalai taip pat turėtų pripažinti jo ribas. ES privalo paspartinti imigrantų grupių asimiliaciją juos priimančiose šalyse, didindama išlaidas integracijai ir kalbų mokymo programoms. Be to, ji turėtų investuoti daug daugiau diplomatinės energijos ir užtikrinti susitarimus su Afrikos ir Artimųjų Rytų šalimis, kad šios priimtų ir apsaugotų prieglobsčio prašytojus, kurių prašymai buvo atmesti.

Ksenofobiška dešiniųjų populistų retorika yra pavojinga ir atnešanti daugiau žalos, nei naudos. Tačiau ji pasinaudojo visuomenės nuogąstavimais dėl socialinių pokyčių tempo. Europos projekto gynėjai turėtų paruošti aiškesnį ir griežtesnį atsaką į nelegalią migraciją, tuo pačiu kuriant naujus būdus imigrantams prisidėti prie Europos ateities.