Trečiajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje siaubingai nederlingi metai sujaukė šiaurės Lietuvos gyventojų kasdienybę. Buvo įsteigtas centro komitetas Šiaurės Lietuvai šelpti. Biudžete liko 300 000 litų nepanaudotų aukų. Todėl 1932 m. Biržų apskrities valdybai kilo idėja atstatyti Likėnų (Smardonės) kurortą.
Pabiržės valsčius, 7 km už Biržų. Likėnų dvaro laukas. Iš po žemės smarkia srove „muša“ du Smardonės vardu vadinti šaltiniai. Abu šaltinius vienas nuo kito skiria pusė kilometro. Prieškaryje vieškelio, vedusio iš Biržų į Pasvalį, viduryje, nusukus į šalį, vieta buvo ranka pasiekiama.
Vėliau aplink abu šaltinius susikaupė tiek vandens, kad plotai virto dviem nedideliais ežerėliais. Iš jų ištekantis vanduo gilia vaga išvagojo Smardonės upelį. Upelio baseinas sudarė 15 kv. km. Visas vanduo įtekėdavo į dar didesnę Tatulos upę. Ant kranto buvo pastatytas didelis vandens malūnas, o bėgantis vanduo sukdavo dvejas girnas.
Likėnų šaltinių vanduo buvo labai mineralizuotas. Vandens temperatūra nuolat siekė 7 laipsnius Celsijaus. Šaltiniai niekuomet neužšaldavo ir turėdavo stiprų sieros kvapą.
Garsus prieškario hidrologas prof. S. Kolupaila 1931 m. ištyrė šaltinių versmių galingumą. Nustatė, kad pirmoji versmė išmeta 150 litrų vandens per sekundę, antroji – 100 l. Šaltinius supo 7 ha ploto durpynas, o durpių klodas siekė 2 metrus. Durpės buvo gerai išpuvusios ir sudrėkintos šaltinių vandeniu. Todėl, pasak prieškario gydytojų, Likėnų apylinkė buvo tinkama tarpukario SPA procedūroms.
Prof. S. Kolupaila pateikė Pasvalio miesto tuo metu garsėjusio savo šaltiniu pavyzdį. Mieste, Lėvenės upės dugne tryško mineralinis šaltinis. Jo vanduo buvo surenkamas į šulinį. Gyventojus aprūpindavo keliasdešimt kibirų per parą vandeniu. Verslūs pasvaliečiai savo iniciatyva įrengė pirtį, vonias ir sėkmingai gydydavo ligonius. Primityvios prieškario gydomosios procedūros pritraukdavo mažiau pasiturinčias šeimas.
Vilniaus centrinis archyvas 1924 m. pateikė dokumento nuorašą, kuris buvo išspausdintas laikraštyje „Biržų žinios“. Prof. M. Yčas teigė, kad jau nuo 1587 m. Likėnų kurorto vanduo buvo naudojamas žmonių gydymui.
Prieškario kaimynės Latvijos spauda visada paminėdavo lietuviškąją Smardonę. Įvardindama šaltinių sieros vandenį ir purvą, kaip turinčius stebuklingų galių sergančiam žmogaus organizmui.
1890 m. buvo bandoma atgaivinti kurortą. Į Rygos laboratorijas buvo nusiųsti šaltinių vandens mėginiai, kurie patvirtino jų veiksmingumą. Tais pačiais metais buvo pastatytas namas ligoniams ir medicinos personalui. Vieta apsodinta medeliais. Per metus kurortą aplankydavo 170 žmonių. Vėliau kilęs gaisras Likėnų infrastruktūrą sunaikino visiškai. Užgriuvęs pirmasis pasaulinis karas viską paliko užmarštyje.
1915 m. buvo įsteigta bendrovė „Sveikatos versmės“. O parceliuojant Likėnų dvarą 1925 m., šaltiniai su 36 ha žeme aplink, privatizuoti sveikatos departamento. Administravo Pabiržės valsčiaus savivaldybė. Prie kurorto buvo padaryti privažiavimai, trobesiai prikelti naujam gyvenimui. Biržų valdyba atvykusiems gydytis surasdavo gyvenamą vietą.
Smardonė – prieškario Lietuvoje buvo vienas iš pirmųjų kurortų, kurio purvu ir sieros vandeniu buvo gydomi žmones. Teigiama, kad tais laikais turtingesni lietuviai buvo priversti važiuoti į „užrubežinius“ SPA centrus. Priekaištauta, kad lietuviai leidžia pinigus Latvijos gydyklose. Na, panašiai, kaip dabar Lenkijos prekybos centruose. Todėl 1932 m. buvo parengtas projektas, kaip Likėnus (Smardonę) paversti šiaurės Lietuvos deimantu.
