„Pagalvojau – ji juk viską yra jau mačiusi, – pasakoja tenoras iš Los Andželo. – Ką tokio galėčiau sudainuoti, kad ją sujaudintų?“
58 m. D. McNeilas kvietimą gavo iš Roberto „Woody“ Johnsono – JAV ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje – ir jo žmonos Suzanne. Jis buvo kviečiamas surengti pasirodymą oficialioje ambasadoriaus rezidencijoje „Winfield House“.
„Mes susisiekėme su rūmais ir pasiteiravome apie karalienės muzikinį skonį, ir mus informavo, kad karalienei patinka miuziklų melodijos, – pasakoja D. McNeilas. – Ypač melodijos iš miuziklo „Oklahoma“.
Privačioje vakarienėje, kuri vyko praeitą mėnesį, dalyvavo apie 20 svečių, o garbės viešnia buvo karalienė Elžbieta.
„Ji buvo labai maloni ir spinduliuojanti, – sako tenoras. – Vilkėjo sidabrinę, raibuliuojančią suknią. Karalienė yra nedidukė, bet tokia neatrodo. Iš jos sklinda stiprybė ir elegancija.“
„Niekas nesirikiavo eilėje, kad ją oficialiai pasitiktų, – prisimena dainininkas. – Ji perėjo per kambarį ir mes tiesiog stovėjome ir plepėjome.“
„Ji papasakojo apie pirmąją operą, kurią išgirdo būdama aštuonerių – tai buvo R. Wagnerio „Tristanas ir Izolda“, – pasakoja tenoras. – Mama nusivedė į operą ją ir jos seserį Margaret. Nemanau, kad jai ar jos seseriai operoje buvo linksma. Juokaudamas pasakiau jai, kad R. Wagnerio muzika nėra tokia bloga, kaip jos skambesys.“
„Tada supratau, kad tai nėra tiesiog šeimyninis susibūrimas. Vėliau karalienė lyg tarp kitko pasakė: „Žinoma, kaip tik vyksta Kovent Gardeno atidarymas, tad ko gero turėjome būti ten.“
Pokalbis buvo neįpareigojantis. „Vienu metu mes ėmėme aptarinėti kelio ir klubo sąnario keitimo operacijas, – sako jis juokdamasis. – Kaip mes priėjome iki šios temos, nežinau. Ko gero, kitas svečias pasakė, kad jam buvo pakeistas kelio sąnarys.“
„Karalienė yra didelė muzikos mylėtoja, – sako jis. – Ji užsiminė labai norinti, kad šiais laikais būtų kuriama daugiau melodingų dainų. Melodijų, kurioms skambant norisi niūniuoti.“
Pirmoji daina tą vakarą buvo Richardo Rodgerso ir Oscaro Hammersteino „Some Enchanted Evening“ iš muzikinio filmo „South Pacific“.
„Prieš dainuodamas pakėliau tostą ir skyriau šią dainą svetingiems šeimininkams – ambasadoriui ir jo žmonai už tai, kad surengė mums tokį kerintį vakarą.“
(D. McNeilas yra rengęs pasirodymus penkiems JAV prezidentams, o ambasadoriui dainavo ir anksčiau – pernai per Padėkos dienos mišias Šv. Pauliaus katedroje.)
Dainuodamas jis pastebėjo, kaip karalienė ima savo žymųjį rankinuką. „Ji išsitraukė lūpdažį, – pasakoja vyras. – Ir man bedainuojant pasidažė lūpas, o aš pagalvojau: „Koks šiltas ir žmogiškas gestas.“
Tada jis sudainavo kūrinį „It Had To Be You“.
„Man pasakojo, kad skambant šiai dainai karalienė trepsėjo į taktą, – sako jis. – Po to vienas iš svečių papasakojo, kad ji prie jo pasilenkė ir pasakė: „Kaip gera klausytis gyvos muzikos.“
Toliau skambėjo daina „Oh What a Beautiful Morning“.
„Daug susirinkusiųjų dainavo kartu, – prisimena dainininkas. – Taip pat ir karalienė. Buvo išties žavu.“
Pabaigoje D. McNeilas ir dar viena vakaro viešnia, Velso dainininkė Katherine Jenkins sudainavo kūrinį „Time to Say Goodbye“ (kurį kažkada įrašė Andrea Bocelli ir Celine Dion).
Šiuo kūriniu vakaras ir baigėsi. Atsisveikindama karalienė pasakė: „Muzika buvo nuostabi.“
„Automobiliui pajudėjus, ji pamojavo mums pro langą, – prisimena dainininkas. – Tai jos skiriamasis gestas. Vakaras buvo nepakartojamas. Tą naktį negalėjau užmigti – jaučiausi tarsi po Pelenės puotos. Nenorėjau, kad vakaras baigtųsi.“
