Literatūros kritikai vieningai sutaria, kad paskutinioji ir vienintelė moteris iškilaus rusų rašytojo Michailo Bulgakovo gyvenime buvo Jelena Šilovskaja, mistiškojo romano „Meistras ir Margarita“ pagrindinės herojės „Margaritos“ prototipas.
Tačiau audringame meistro kelyje būta ir pirmosios, nuoširdžiai visa širdimi jam atsidavusios, mylimosios. Jos vaizdinį rašytojas įamžino tik pusiau-biografiniame apsakyme „Morfijus,“ pripažindamas: „Ši moteris yra vienintelis tikras mano žmogus.“ Vis dėlto likimas jiems nepagailėjo išbandymų.
1939 m. žiemą pažįstamas Tatjanai Lapai pasakė: „Tasia, paskambinkite Bulgakovui - jis apako.“ Bet ji to nepadarė. O ir ką būtų pasakiusi? Drauge pora išgyveno vienuolika metų, o išsiskyrė bemaž prieš penkiolika. Po skyrybų M. Bulgakovas nei karto savo kūryboje apie ją neužsiminė lyg toji neegzistuotų. Ir tik mirties patale galiausiai ištarė: „Suraskite Tasią, aš turiu jos atsiprašyti...“
Miesčionis ir bajoraitė
Tatjana Lapa gimė 1892 m. Riazanėje, tačiau užaugo Saratove, dvarininkų šeimoje, kilusioje iš LDK teritorijos. Antai, XVIII a. vid. vienas jos protėvių ėjo Ašmenos raikytojo pareigas. Tuo tarpu kitas giminaitis, Michailas Lapas, įsitraukė į dekabristų veiklą, už ką buvo ištremtas į Sibirą.
Taigi augdama Tikrojo Valstybės patarėjo namuose mergaitė nieko nestokojo. Kitaip tariant, jeigu Bulgakovų šeimoje manyta, kad vaikai privalo užsiimti kokiu nors darbu, tai Tatjanos aplinkoje „darbinis auklėjimas“ nepraktikuotas.
„Aš gyvenau šiandiena, o minčių apie ateitį neturėjau.“ Vis tik valiūkišką jaunystę sujaukė 1908 m. viešnagė pas tetą Kijeve. Čia, aplankyti motinos draugę, kartą užsuko gimnazistas M. Bulgakovas ir supažindintas su žaliaake Tatjana pasisiūlė aprodyti miestą. Jaunuoliai vaikštinėjo po „Karališkąjį parką,“ irstėsi valtele Dniepro upėje, rengė piknikus.
Matyt, tada ir užgimė abipusė meilė, kuriai ūmai pasipriešino merginos tėvai. Jie išsiuntė dukrą į Maskvą ir net trejus metus draudė lankytis Kijeve. Bet kodėl šitaip pasielgta? Kai kurie tyrinėtojai mano, kad tai lėmė nelygi socialinė poros padėtis ar pernelyg jaunas amžius. Nepaisant to, iškilusios kliūtys poros meilę tik dar labiau sustiprino.
Rusų istoriografijoje akcentuojama, kad būtent Tatjana įkvėpė M. Bulgakovą kurti prozą. Visgi didžioji šlovė rašytojo laukė ateityje! Tuo tarpu išskirti mylimieji širdgėlą malšino laiškuose; jie nesėkmingai bandė susitikti. Ilgesys ypač kamavo M. Bulgakovą. Kartą Tatjana gavo šokiruojančią Michailo bičiulio, Aleksandro Gdešinskio, telegramą: „Sugalvokite melagingą priežastį atvažiuoti. Miša grasina nusišauti.“
Laimei, tąkart apsieita be aukų. Galų gale, jau tapęs medicinos studentu, Michailas pats atvyko į Saratovą ir išsivežė merginą į Kijevą; čia ji planavo studijuoti Aukštuosiuose moterų kursuose. M. Bulgakovo sesuo Nadiežda 1912 m. rugpjūčio 20 d. dienoraštyje pažymėjo: „Grįžo Miša su Tasia; Kaip jie vienas į kitą panašūs. Vienas kitą labai myli. Tiesa, nežinau dėl Tasios, bet Miša ją labai myli.“
Jaunystėje M. Bulgakovas buvo tikras švaistūnas, jei tik gaudavo pinigų būtinai išleisdavo pramogoms. Tad kai namuose užsiminta apie vedybas, visi ne juokais sunerimo. Lyg nujausdami kažką blogo, artimieji mėgino jaunuolius atkalbėti. „Ar jūs tikrai rengiatės ištekėti už Mišos? - klausinėjo Tatjanos M. Bulgakovo motina. - Aš jums to nerekomenduoju... Kaip jūs žadat gyventi? Šeimyninis gyvenimas - nėra paprastas dalykas. Jam reikia mokytis...“ Bet Tasia liko užsispyrusi, nes tuo metu po širdimi jau nešiojo kūdikį.
Neišmanydami, ko griebtis, M. Bulgakovo tėvai patarimo kreipėsi į šeimos popą, tačiau šis nuramino: „Dievas viską padarys kaip geriau.“ Taigi susitaikę su artėjančiomis vestuvėmis, Tatjanos tėvai atsiuntė dukrai pinigų suknelei, bet šioji juos išleido abortui. Atvykusi į Kijevą jaunosios motina nustėro! Pasiūti naują suknelę nebeliko laiko, todėl Tasiai nupirkta balta palaidinė ir nauji bateliai. Be to, Michailas užsakė specialius žiedus, kurių viduje išgraviravo judviejų vardus. Vestuvės iškeltos 1913 m. balandžio 26 d. Amžininkai rašo, kad cerkvėje jaunieji niekaip nenumaldė juoko. Taip ir prasidėjo išsvajotoji laimė.
Ištikima draugė
Jaunųjų Bulgakovų šeimoje netrūko dramatiškų akimirkų. Porai nuolat trūkdavo pinigų, todėl vyras lombarde užstatydavo vestuvines dovanas, pvz., stalo sidabrą, auksinę apyrankę ar net vestuvinius žiedus. Be to, Europoje kilo Didysis karas, tad 1916 m. Michailas mobilizuotas į armiją kaip gydytojas, o su juo, metusi studijas, patraukė ir Tasia.
Jai teko įprasti prie naujos profesijos - gailestingosios seselės. Jiedu dirbo įvairiose fronto ligoninėse, pvz., Podolės-Kamenece, Černivcuose. Jaunos merginos sąmonėje šis periodas įsirėžė tragiškai. „Laikydavau koją, kurią ligoniui amputuodavo Miša. Pirma, buvo negera, vėliau įpratau.“
Galop, M. Bulgakovas išsiųstas į Nikolsko kaimą (Smolensko gubernija), kur per dieną priimdavo iki šimto ligonių. Vieną dieną atnešė difterija sergantį vaiką, kuriam jaunas gydytojas atliko tracheotomiją.
Baimindamasis užsikrėsti, Michailas ėmė sau leistis priešdifterinį serumą. Žmona rašė: „Po kurio laiko prasidėjo: ištino veidas, kūną išbėrė, kamavo niežulys, o į kojas įsimetė baisus skausmas.“
M. Bulgakovas negalėjo nei miegoti, nei dirbti, tad kolegos patarė vartoti morfijų. Neilgai trukus, jis tapo priklausomas ir Tasia patyrė visą, gyvenimo su narkomanu, siaubą. Jo prašymu, moteris paslapčia atnešdavo iš ligoninės morfijaus bei atlikdavo injekcijas. Tačiau poveikiui išgaravus, M. Bulgakovą apnikdavo depresija, agresyvumas, pvz., kelis kartus įrėmė žmonai į galvą pistoletą grasindamas nužudyti, metė į ją įkaitusį primusą.
„Tada vos neišprotėjau, - rašė Tatjana. - Kiek kartų meldžiau jo, grasinau, viską metusi, išvažiuoti. Bet vos pasižiūriu į jį tokį, negaliu palikti.“ Tuomet Tasia pastojo antrą kartą, tačiau bijodamas, kad vaikas dėl narkotikų gims neįgalus, Michailas įkalbėjo žmoną darytis abortą, kurį atliko savo rankomis.
1918 m. vasarą pora grįžo į vokiečių okupuotą Kijevą. Laikai buvo sunkūs, todėl remdama vyrą, kuris mieste užsiėmė gydytojo praktika, Tasia pardavė šeimyninius papuošalus, kad nupirktų medicininius įrankius. Be viso to, moteris užsimojo atpratinti sutuoktinį nuo morfijaus. Teigiama, kad opijato dozes ji paslapčia skiesdavo distiliuotu vandeniu, o vėliau įšvirkšdavo tik gryno vandens.
Istorikai ginčijasi kaip būsimajam rašytojui pavyko taip greitai atsikratyti priklausomybės. Visgi ramus gyvenimas neužsitęsė. Rusijoje kilus pilietiniam karui, M. Bulgakovas mobilizuotas į baltąją armiją ir 1919 m. vėl atsidūrė kelyje. Kai į Vladikaukazą, kur stovėjo jo pulkas, atvyko Tatjana, jaunasis gydytojas didžiuodamasis pasigyrė literatūriniu debiutu vietinėje spaudoje.
Deja, raudonoji armija nesnaudė ir baltiesiems netrukus prireikė evakuotis. Ir lyg to būtų maža, 1920 m. žiemą, Michailas susirgo tifu, todėl dalinys jį paliko. Bet čia vėl į pagalbą atėjo mylinti Tasia. Ji lakstė po miestą ieškodama gydytojo bei dalimis pardavinėjo, iš motinos gautą, auksinę grandinėlę, kad nupirktų ligoniui maisto.
Tiesa, atsigavęs vyras apipylė ją priekaištais: „Tu - silpna moteris, negalėjai manęs išvežti.“ Liudininkai mini, kad M. Bulgakovas vis dažniau su žmona elgdavosi šiurkščiai, arogantiškai ir vaikė ją it tarnaitę. Kai miestą užėmė raudonieji, Bulgakovams pavyko įsidarbinti teatre. Vis tik uždarbis nedžiugino, todėl Michailas apsisprendė bėgti į vakarus.
Jie persikėlė į Batumį, kur, anot Tatjanos prisiminimų, sutuoktinis krantinėje ieškodavo žmonių, galinčių jį paslėpti laivo triume. Visgi ištrūkti iš Sovietų sąjungos nebuvo taip lengva. Tą supratusi, Tasia viena išvyko į Maskvą ieškoti pelningesnio darbo.
Išdavystė ir skyrybos
Po Spalio revoliucijos Maskva priminė griuvėsius, kur siautėjo badas ir skurdas. Taigi Tatjana griebėsi atsitiktinių darbų. Ji manė visam laikui išsiskyrusi su vyru, tačiau 1921 m. rudenį jiedu vėl susitiko ir apsigyveno garsiajame „prakeiktajame bute nr. 50.“
Pirmuosius metus sostinėje pora vadino „įnirtinga kova už būvį.“ Darbo nebuvo, tad teko verstis kaip išmanai. Už kelis rublius jie pardavė vestuvinius žiedus, o retkarčiais prekiaudavo turguje. Naktimis M. Bulgakovas rašė romaną „Baltoji gvardija,“ reikalaudamas, kad žmona sėdėtų šalia siūdama. Jam pavargus, Tasia puldavo šildyti vandens, nes vyro pirštai stingdavo nuo šalčio.
Atrodė, jiedu tvirtai pasiryžo ištverti užgriuvusius sunkumus. T. Bulgakova šiai santuokai visiškai pasiaukojo, bet pradžioje stipri vyro aistra pamažu ėmė gesti. Atsirado išdavystės. Beje, rašytojo bičiuliai Tatjaną minėdavo itin pagarbiai, sakydami, kad moteris buvo M. Bulgakovo inkaras, neleidęs šiam pasimesti jaunystės šėliojimuose. Tačiau kuo didesnę šlovę pelnė literatas, tuo gilesnė praraja atsivėrė šeimyniniuose santykiuose. M. Bulgakovo talentą rusų visuomenė pripažino tik 1924 m.
Mėgaudamasis augančiu populiarumu rašytojas nesibodėjo megzti romanų su moterimis (ypač draugų žmonomis). O Tatjanai pareiškė: „turėk omenyje, jeigu gatvėje išvysi mane su kita dama, apsimesiu, kad tavęs nepažįstu.“
Ji susitaikė, bet tuomet horizonte šmėstelėjo Liubovė Belozerskaja. Tarp šių dviejų moterų išryškėjo kontrastas. Tasia priminė tarnaitę ir dėvėjo tamsias, senamadiškas sukneles, o L. Belozerskaja puošėsi gražiais rūbais, buvo mačiusi pasaulio, įskaitant Paryžių, bei didžiavosi literatūrinėmis pažintimis.
T. Bulgakova apie naująją vyro draugę rašė: „Žinoma, literatūroje ji kompetentinga, o aš tik turguje pardavinėju daiktus, rūpinuosi namais ir taip pavargstu, kad niekas nebedomina.“ Kitaip tariant, rašytojas galėjo elgtis kaip nori, bet žmonos elgesį nuolat kritikavo. Pagaliau, 1924 m. balandį Michailas paprašė Tasios skyrybų. Apie tai sužinojusi M. Bulgakovo sesuo netvėrė pykčiu: „Tu visada būsi kaltas prieš Tasią.“
Tiesa, pora kurį laiką gyveno viename bute. Netrukus M. Bulgakovas pareiškė norintis drauge apgyvendinti Liubą, mat ji neturinti kur gyventi. Šitai perpildė Tasios kantrybę, todėl kitą dieną M. Bulgakovas išsikraustė.
Likusi viena moteris vertėsi ypač sunkiai, nes buvo priklausoma nuo vyro finansų. Pradžioje, Michailas ją rėmė maistu bei pinigais. Bet kartą atnešė žurnalą, kuriame buvo išspausdinta romano „Baltoji gvardija“ ištrauka su dedikacija Liubai. Rašytojas įskaudintai Tasiai šaltai paaiškino: „Ji paprašė manęs. Aš svetimam žmogui atsakyti negaliu, o savam - galiu.“ Įžeista moteris sviedė žurnalą jam po kojom ir daugiau niekada nesimatė. 1925 m. M. Bulgakovas vedė L. Belozerskąją nors ši santuoka truko ne ką ilgiau nei pirmoji.
T. Lapa neužilgo susituokė su kitu gydytoju Aleksandru Kreškovu ir 1936 m. išvyko į Sibirą (Čeremchovą). Ten A. Kreškovo laukė karjera miesto ligoninėje. Nors moteris pernelyg nesigyrė buvusi meistro žmona, tačiau antrasis vyras neslėpė pavydo.
Jis įsikalė galvon, kad šioji vis dar myli rašytoją, todėl kartą grįžusi namo Tasia rado krūvą suplėšytų savo jaunystės nuotraukų bei užrašų, esą primenančių M. Bulgakovą. Akibrokštas, iš Antrojo pasaulinio karo fronto A. Kreškovas grįžo su kita moterimi.
Pareikalavusi skyrybų Tasia išvyko į Maskvą. O 1947 m. ištekėjo trečią sykį už advokato Davido Kiselhofo bei persikėlė į Tuapsę (Kaukaze). Vis dėlto net sulaukusi garbingo amžiaus (mirė 1982 m.) moteris niekada neužmiršo pirmosios ir vienintelės meilės. Ji ypač sielojosi nežinojusi, kad rašytojas troškęs ją pamatyti prieš mirtį. „Aš neabejotinai būčiau atėjusi,“ – liūdnai žurnalistams kartodavo Tasia.
