Apie ką mes čia…
Majamio pliaže besitrainiojantis „Mėnulio šuo“ yra dėjęs skersą ant politikos ir visuomenės normų, kurios jo galva yra skirtos vienam tikslui – sutramdyti žmones nuo jų tikrosios prigimties būti laisviems. Tačiau vieną dieną viskas pasikeičia ir amžinas plevėsa turi nusiimti rožinius akinius ir pamatyti, jog gyvenimas yra visai kitoks nei jo skleidžiama filosofija.
Kūrinio turinys
Kai 2012 metais kino ekranuose išvydau filmą „Laukinės atostogos“ pagalvojau, jog filmas su laiku gali įgauti kultinio statusą, nes viskas, kas ten buvo parodyta, puikiai apibūdino XXI amžiaus jaunimo požiūrį į gyvenimą bei jų neadekvačias linksmybes. Tačiau juosta nebuvo gerai sutikta masinio žiūrovo, kuris akivaizdu dar nebuvo pasiruošęs tokiam kino eksperimentui, kurį tada pristatė Harmony‘is Korine‘as. Ir dabar, po pakankamai ilgos pertraukos, režisierius sugrįžta su dar vienu panašaus pateikimo, bet kitokios temos darbu, kuris kaip ir „Laukinės atostogos“ tikrai suras savo žiūrovą.
Pati filmo idėja nėra nauja, nes mes jau matėme panašius vaizdus apie savotiškai valkataujantį hipį juostoje „Didysis Lebovskis“, kurią mums prieš daugiau nei du dešimtmečius sukūrė „Oskariniai“ broliai Coenai. Bet tik tokie ir yra panašumai tarp šių dviejų filmų. Visgi brolių Coenų šedevras buvo aktualus tada, kai jis pasirodė, bet tikrai ne dabar. Nes jeigu žvelgsime į visas temas, kurios buvo gvildenamos prieš du dešimtmečius, filmas atrodys pasenęs ir nelabai suprantamas dabartinės kartos žiūrovams. Tą puikiai suvokė ir režisierius Harmony‘is Korine‘as, kuris savo juostoje pateikė iš pakankamai aiškios perspektyvos pagrindinio personažo ideologiją, kurią suvoks ne tik suaugęs žiūrovas, bet ir „millenialai“.
Absurdas – pagrindinis „Pajūrio šlaistūno“ siužetinės linijos variklis. Filme yra daug grubaus, neetiškai pateikto ir aišku vulgariai pritaikyto prie rodomų situacijų humoro bei juoką keliančių dialogų, kuriais buvo papuošti filme pasirodantys herojai. Ir tai tikrai paperka, nes klausydamasis jų gali ne tik smagiai pasijuokti, bet ir dar pagauti kelias neblogas mintis apie gyvenimo prasmę gyvenant mūsų pačių sukurtuose rėmuose. Tik ar mes sugebėsime kažko iš to pasimokyti? Didelis ir riebus klausimas.
Visi filme pasirodę herojai išskirtiniai tiek savo nestandartine išvaizda, tiek ir vedamu gyvenimo būdu. Aišku, labiausiai iš visų akis traukia „Mėnulio šuo“, bet savo idiotizmu nuo jo neatsilieka ir kapitonas, Flikeris bei Luisas. Apie kiekvieną iš jų aišku būtų galima ir padiskutuoti, tačiau yra vienas bet – jų intriguojantis pateikimas bus sužlugdytas išpasakojant bent menkiausią jų charakterio savybę. Todėl tą palieku Jums patiems, kad filmo peržiūra būtų dar smagesnė ir kupina netikėtumų. O jų ten, patikėkite, labai daug.
Visumoje – tai nišinis ir ribotam žiūrovų ratui sukurtas chuliganiškas kino projektas, kuris arba patiks, arba privers jo nekęsti. Visgi stebėti degradavusius ir gyvenimo prasmę praradusius žmones, kurie bando pabėgti nuo pačių menkiausių problemų vartodami narkotikus ir alkoholį, nėra taip lengva, net jeigu tai vyksta per komedijos prizmę. Todėl, jeigu Jums patiko „Laukinės atostogos“ ir jaučiate nostalgiją „Didžiam Lebovskiui“, filmas yra skirtas Jums.
Techninė juostos pusė
Kas jau kas, bet vizualiai Harmony‘io Korine‘o filmai ir vaizdo klipai visuomet žavėjo nestandartiniu ir akis džiuginančiu stiliumi. Ši juosta ne išimtis. Visos filmo dekoracijos, neoninė spalvų paletė, herojų kostiumai, išskirtinės šukuosenos, netipinės lokacijos, kuriose vyko veiksmas – tai irgi vienas didelis šios istorijos dalyvis, dėka kurio ir buvo pastatytas bendras siužetinės linijos pamatas.
Nuo vizualių sprendimų neatsilieka ir kameros darbas, kuris kaip ir „Laukinėse atostogose“, privertė mėgautis kiekviena rodoma scena. Muzika taip pat pridavė šarmo filmui ir savo ruožtu sukūrė itin jaukią atmosferą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Koks solidus filmo aktorių kolektyvas čia susirinko. Net sunku patikėti, kad šiai avantiūrai pasirašė „Oskaro“ laureatas Matthew McCaunaughey‘is, kuris fantastiškai įkūnijo „Mėnulio šunį“. Kai kuriais momentais atrodė, jog aktorius visą laiką buvo privartojęs tam tikrų narkotinio pobūdžio preparatų, leidusių jam taip atsipalaiduoti, jog ekrane galėjome stebėti visai kitokį Matthew nei bet kuriame kitame filme.
Antraplanėse rolėse pasirodė Jonah Hillas, reperis Snoop Doggas, Isla Fisher, Zacas Efronas ir jau daugelį metų kino ekranų vengęs Martinas Lawrence‘as, kuriam „Pajūrio šlaistūnas“ tapo savotišku grįžimu į didįjį kiną. Visi jie ne tik papildė pagrindinio herojaus skleidžiamą filosofiją, bet dar ir sugebėjo pakerėti dėl savo ne itin standartinių rolių.
Verdiktas
„Pajūrio šlaistūnas“ – savo siužetiniais sprendimais ir veikėjais itin pavažiavęs filmas, kuris žavi ne vien tik tuo, jog iš dalies primena kultinį brolių Coenų darbą, bet ir dėl labai aiškiai pateiktų minčių priverčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir laisvės sąvoką, kuri nėra būdinga daugeliui iš mūsų, gyvenančių visuomenės nustatytų ribų sistemoje.
