Dėl to, ar Michelis de Nostredame‘as tikrai turėjo pranašystės dovaną, istorikai ginčijasi iki šiol. Vieni jame įžvelgia pranašą, kiti teigia, kad miglotuose ketureiliuose vargu ar gali būti užšifruotas žmonijos likimas.
Michelis de Nostredame‘as pasaulį išvydo 1503 m. gruodžio 14 d., tai yra, prieš 516 m. Jis gimė pasiturinčioje aukštesniojo luomo šeimoje: jo tėvas buvo notaras, o abu seneliai (iš tėvo ir motinos pusės) – gydytojai. Šeimos rate Michelis gavo puikų išsilavinimą, jis mokėsi lotynų ir senovės graikų kalbų, matematikos ir astronomijos. Vaikinas ėjo savo giminaičių pėdomis: įgijo medicininį išsilavinimą Monpeljė universitete, pradėjo gydytojo praktiką. Nelabai pasitikėdamas tuo metu plačiai taikyta kraujo nuleidimo technika, jis gilinosi į liaudies mediciną, sėkmingai taikė vaistinius augalus įvairių ligų gydymui. Būdamas dar labai jaunas gydytojas, jis sėkmingai padėjo ligoniams 1525 m. Prancūzijoje siautusio maro metu, tai jam padėjo užsitarnauti tikro profesionalo reputaciją.
Reikia pažymėti, kad gydydamas ligonius Michelis dažnai naudojo preparatus, turinčius narkotinių savybių. Jų poveikį jis dažnai išbandydavo pats, ir egzistuoja versija, kad savo pranašiškuose ketureiliuose jis aprašė haliucinacijų sukeltus vaizdinius.
Michelis sėkmingai kilo karjeros laiptais, gydytojo laipsnį jam pavyko gauti 26 m., jo gydymo praktikos buvo pripažintos. Michelis daug klajojo, o po kurio laiko galiausiai nusprendė įsikurti vienoje vietoje – jis persikėlė į Aženą, vedė, susilaukė vaikų. Bet likimas jam nebuvo palankus: nežinomos ligos epidemija nusinešė jo žmonos ir vaikų gyvybes, išgelbėti pačių artimiausių žmonių gydytojui nepavyko. Tai vietos gyventojams sukėlė nepasitikėjimą: kaip gali gydytojas neišgydyti savo žmonos ir vaikų? Micheliui teko išvykti.
Tik praėjus keleriems metams, kai jis gyveno Ekse, jam pavyko iš naujo užsitarnauti gero gydytojo reputaciją. Siaučiant baisiausiam marui jis išrado vaistus, kurie padėjo išgelbėti daugumą miesto gyventojų. Miesto valdžia įvertino Michelio indėlį gelbstint Eksą ir paskyrė jam išlaikymą iki gyvos galvos. Štai tada talentingasis gydytojas ir susimąstė apie astrologinių prognozių sudarymą. Jam nebereikėjo sukti galvos, kaip uždirbti pinigų, tad atsiradusiu laisvu laiku jis ėmė studijuoti astronomiją, alchemiją ir okultizmą.
Prognozių sudarymas buvo pelninga veikla. Žvilgtelėti į ateitį norėjo visi – ir karaliai, ir feodalai, ir miestiečiai.
Pradžioje Nostradamas (tokiu slapyvardžiu pasivadino Michelis) mėgino sudarinėti metines prognozes, kuriose nurodė nelaimes, sausras, epidemijas ir badą. Tokios knygelės didelio ažiotažo nesukėlė, bet išsilavinusiam žmogui jas kurti nebuvo sunku – nelaimių tikimybė tais laikais buvo gana didelė.
1555 m. Nostradamas nusprendė pradėti naują veiklą ir pavadino ją „pranašavimu“. Jis pradėjo leisti rinkinius su „Šimtmečio“ pranašystėmis. Į rinkinius jis sudėjo ketureilius su gana miglotomis užuominomis į tam tikrus įvykius. Nostradamas buvo įsitikinęs, jog rašyti reikia taip, kad suprastų net ir neišsilavinusi minia. Iš esmės toks požiūris jam pasitarnavo: paprasti vaizdiniai vėliau suteikė galimybę juos traktuoti absoliučiai skirtingai.
Ko gero vienas iš ryškiausių tokio nevienareikšmiško traktavimo pavyzdžių galėtų būti pranašystė, bylojanti, kad „Respubliką sutrikdys nauji žmonės... baltieji ir raudonieji apsikeis vietomis“. Žinoma, šioje pranašystėje buvo įžvelgiamas pilietinis karas Rusijoje, bet reikėtų prisiminti, kad „raudonaisiais“ Nostradamas vadino romėnų karius, o „baltaisiais“ – Prancūzijos kariuomenės karius. Tad interpretuoti šią pranašystę galima labai įvairiai.
Panašu, kad Nostradamas, įsitraukęs į narkotinius eksperimentus, ir pats įtikėjo savo kaip pranašo misija, tačiau nederėtų šito vertinti pernelyg patikliai. Be to, per ilgus šimtmečius atsirado tiek suklastotų pranašysčių (pavyzdžiui, nacių propagandos aparatas pagarsėjo tuo, kad „papildydavo“ Nostradamo pranašystes pagal savo poreikius ir karo metu mėtė tokius lapelius iš lėktuvų Prancūzijoje ir Belgijoje), kad rasti originalų tekstą ne visada įmanoma.
