Duodamas interviu portalui „StarHit“, D. Bilanas paminėjo, kur ketina apgyvendinti tėvus ir su kuo susirašinėja naktimis.
– Dima, tau tikrai būtų galima duoti penkeriais metais mažiau nei yra iš tikrųjų. O tu pats kokio amžiaus jautiesi?
– Vyresnis – artėjantis prie pusės šimto. Sykį dariau kažkokį absurdišką testą. Jo rezultatas buvo 44-eri. Žinoma, pasitaiko, kad prisimenu jaunas dienas ir iškrečiu ką nors ekscentriško kaip koks dvidešimtmetis.
– Ne veltui sakoma, kad Ožiaragiai gimsta mažais senukais...
– Seneliais! Bet šitai turi savų pliusų.
– Ko pats sau palinkėtum?
– Pasakyčiau sau: „Mėgaukis kiekviena diena! Įgyvendink kuklius savo norus ir užtikrintai priimk sprendimus.“
– Ar dažnai susimąstai apie būties prasmę?
– Taip, nors atrodo, kad iš tikrųjų jos nėra. Viskas anksčiau ar vėliau praeina. Svarbiausia – judėti, kaupti patirtį ir galvoti, kiek žmonių dėl tavęs pasijuto laimingi.
– Turi galybę apdovanojimų. Ar tau pažįstama žvaigždžių liga?
– Be abejo. Pirmą kartą ja susirgau po 2008 metų „Eurovizijos“. Tada buvau dar ne visai morališkai subrendęs, todėl atrodė, kad ta pergalė – visų svajonių viršūnė. Net milicininkai keliuose man rodė pagarbą! Tad kaip galėjau nematyti, kad man negalioja jokios taisyklės! Vis dėlto turėjau savikritikos ir mintys greitai grįžo į savo vietas. Todėl nedaug kas gali pasiskųsti, kad sugadinau gyvenimą arba nuskriaudžiau.
– Net susimušęs su niekuo nebuvai...
– Pastebėjai? Puiku! Sukelti skandalą arba pademonstruoti savo viršenybę pagrindinio kanalo eteryje, be to, pripažinti savo svarbą, tiesą sakant, – paprasta ir žema. Gerokai sunkiau ramiai reaguoti į negatyvius dalykus. Tai pats aukščiausias pilotažas. To aš ir siekiu – ten link save kreipiu. Visgi pasitaiko tokio elgesio, kai žmogus prisiima įsakmų toną ir ima plūstis, tarsi karštą vandenį lietų, kadangi jaučiasi viršesnis, kietesnis. Bet aš manau, kad taip būti neturėtų. Reikia mokėti sudominti, patraukti, tada žmonės patys paskui tave seks.
– O pats ar keikiesi? Retas pramogų verslo atstovas (ir ne tik jis) apsieina be keiksmų.
– Neslėpsiu, tenka padraugauti [su keiksmas]. Tik aš nenusileidžiu iki tokio lygio, kad sakyčiau: „Ei, tu, stojiesi ir eini...“
– Vadinasi, telefonais į aplinkinius nesisvaidai?
– Prieš daugelį metų nutiko ir taip. Tik telefonas nuskriejo ne į žmogų, o pro balkoną. Pašnekovas pasakė kažkokią kvailystę, aš ir nesusitvardžiau. Visgi tokio tipo precedentas – vienintelis. O gal tiesiog „iPhone“ gaila. Juokauju!
– Dabar jau aišku, kad turi balkoną. Kur gyveni?
– Bute, name...
– Papasakok, kaip sekasi tėvams.
– Viskas klostosi normaliai. Gyvena tame pačiame miestelyje netoli Maskvos, į kurį prieš dešimt metų juos pervežiau iš gimtųjų namų. Tenai nuolat kas nors statoma. Šiuo metu mama stebi, kaip statomas prieangis. Visgi dabar noriu nupirkti jiems namą dar arčiau sostinės. Ilgai priešinosi, tačiau neseniai persigalvojo. Tėtis šiek tiek pasiligojo, teko operuoti.
– Pakeitė nuomonę, kadangi toli ligoninės?
– Ne. Ten puikūs gydytojai, sugebėję laiku suteikti pagalbą. Tiesiog nori būti arčiau manęs, kad iš pat ryto galėtų atvežti, pavyzdžiui, pyragėlių. Nuolatos klausinėja: „Sūnau, tu šitiek dirbi! Ką dėl tavęs padaryti?“
– Beje, o kokį dar valgį mėgsti?
– Dievinu kinų virtuvę, tačiau palepinu save ne dažnai. O apskritai – „ečpočmakus“ (trikampiai totoriški pyragėliai su mėsa). Bet kada tinkamas maistas.
– Jaunesnioji sesuo jau greitai baigs mokslus JAV?
– Taip. Metai liko. O tada galbūt sugrįš į Rusiją. Kol kas neapsisprendė, kadangi Jungtinėse Valstijose susirado daug draugų. Užsiima režisūra, kuria trumpametražius filmus, atsiunčia pasižiūrėti. Mes nuolatos palaikome ryšį per „WhatsApp“ ir „FaceTime“. Man patinka, kad Ania mėgina būti savarankiška ir kažką daryti.
– Ar mėgsti smulkmenomis džiuginti artimuosius?
– Kalbant apie daiktus, reikėtų pasakyti, kad smulkmenų nedovanoju. Neseniai nupirkau masažinį krėslą. Kartais užtenka paprasčiausiai paskambinti ir pranešit, kad man puikiai sekasi, užkrėsti pozityviomis emocijomis.
– Paskutinis tavo klipas sukėlė tikrą audrą internete. Ar pačiam teko patirti „girtą meilę“?
– Žinoma. Beje, neseniai prisiminiau, kad jaunystės maksimalizmo metais dažnai įsimylėdavau. Pažintys megzdavosi visur: „McDonald‘s“ restoranuose, klubuose, koncertuose. Pasilinksmindavome ir beveik iš karto pradėdavome kartu gyventi. Buvau labai aktyvus jaunuolis.
– Dabar pasikeitei?
– Žinoma. Anksčiau atrodydavo, kad santykiai – tai amžinas nerimas, aistra, audra, o tu pats – ant sprogimo ribos – rašai eiles. O jei žmogus neatsiliepia į skambutį, ieškai jo po visą Maskvą. Dabar esu įsitikinęs, kad svarbiausia – savitarpio supratimas. Tave turi jausti, o ne provokuoti. Patikėkit, aš tai tikrai žinau, ką reiškia netekti proto, tačiau nenoriu to pakartoti.
– Kokios merginos tau patinka?
– Kūrybingos, nestandartinės.
– Ar tavo širdis laisva?
– Galėčiau, aišku, skambiai pasakyti, kad didžiausia mano meilė – muzika ir kad aš visas pasinėręs į kūrybą, bet yra ne visai taip. Stengiuosi nebūti valdomas emocijų, todėl kartais sąmoningai sulaikau širdies polėkius.
– Bet kada nors juk ketini vesti?
– Seniau to norėjau, o dabar – ne. Antspaudas pase ir santuokos rūmai manęs netraukia. Būti drauge norėčiau be oficialumo. Nors būtų galima ir susituokti – vien dėl smagumo.
