„Sunkūs“ vandens telkiniai
Dažnai įvairūs nedideli, seklūs ir užžėlę tvenkinukai ar ežeriukai būna sėkmingi tik poledinio sezono pradžioje ir pabaigoje, kaip sakoma, ant paskutinio ledo. Viduržiemyje tokio tipo vandens telkiniai dažnai apmiršta ir juose pagauti kažką padoraus darosi išties sunku. Tačiau vienas atsitikimas vienoje „baloje“ vasario mėnesį pakeitė mano požiūrį.
Atsitiktinumas ar užminta mįslė?
Po vienos itin nesėkmingos poledinė žūklės, kitą dieną, po darbų, nusprendžiau nulėkti prie visai šalia namų esančio tvenkinuko. Žinojau šį vandens telkinį gana gerai. Jis vietinių žvejų gausiai lankomas, negilus, bet kažką pagauti jame galima. Todėl, nieko ypatingo nesitikėdamas, pasiruošiau pačią delikačiausią „balalaiką“ su vos už degtuko galvutę didesne avižėle. Kadangi pačiam viduržiemį po ledu seklioj „baloj“ deguonies trūkumas tikrai jaučiamas, nutariau pirmąsias eketes išgręžti netoli buvusio upelio vagos. Čia, mano manymu, žuvys turėjo jaustis kiek geriau, nes ir gylis ties buvusios vagos šlaitu buvo didesnis ir vanduo čia šiek tiek pratekėjo.
Ant kabliuko užmoviau vieną trūklį ir pinką. Pirmieji avižėlės nuleidimai į eketes nebuvo sėkmingi. Intensyviai mano virpinamas sargelis nei sustojo, nei linktelėjo, todėl nusprendžiau padėti meškerėlę ant eketės krašto, kaip sakoma, gal „ant stovinčios“ paims. Žiūrėjau žiūrėjau į parabole sulinkusį sargelį ir po kurio laiko nutariau, liaudiškai tariant, „pakuotis“. Pakėliau meškerėlę… ir pajutau anam valo gale svorį – ir, mano nuostabai, JIS pradėjo judėti!
Iš to netikėtumo nespėjau nei atleisti valo ir vos išsaugojau meškerėlę savo rankose – „svoris“ ją įnirtingai traukė į eketę. Viskas baigėsi, kaip ir turėjo, trūkusiu 0,08 mm storio valu ir mano nustebusia veido išraiška. Lydeka? Gal, bet ant nejudančios avižėlės? Mįslė buvo užminta.
Gal vis dėlto ešerys?
Visi žinome, kad viduržiemyje ir pavasarėjant ešeriai kartais tampa ypač įnoringi ir didelių masalų ne itin mėgsta. Prie to dar prisideda ir jų pilvuose jau bręstantys ikrai bei pieniai, dar labiau spaudžiantys skrandžio plotą. Tai gal, vis dėlto, miniatiūrinį mano masaliuką griebė senolis kuprotasis ešerys?
Tuo tikėdamas, nusprendžiau dar pagręžioti ekečių ties upelio vaga. Vienoje iš jų „atsiliepė“ keli „degtukiniai“… Taip, nieko gero… Bet viltis – meškeriotojų motina, todėl eilinį kartą eilinėje eketėje bevirpinant sargelį šis linktelėjo. Pakirtau – žuvis iškart „nešėsi“ tolyn. Tik šį kartą aš jau buvau pasiruošęs – valą atleisti spėjau. Po truputį vis paspurdėdamas povandeninio pasaulio gyventojas artėjo prie eketės krašto.
Staiga – stop. Judėjimas baigėsi. Nei pirmyn, nei atgal. Nejaugi kuprotasai bus įlindęs į žoles? Timpt timpt – pajudėjo. Vėl po truputį ringiavau valą ant ledo, o žuvies galva jau buvo visai šalia eketės. Ir štai pasirodo didelė dryžuotojo plėšiko „fizionomija“. Atsargiai iškrapštau ešerį iš eketės. Tikras gražuolis! O mano vos įžiūrima aviža įsisegus į patį žuvies žiobtų kraštą. Taigi, gal ir „nutrūktasai“ buvo dryžuotas kuprius...
