Knygos „Antiekonomika“ pristatyme dalyvavęs Vilniaus universiteto profesorius, sociologas Romas Lazutka teigė, kad knygoje iškeliamos problemos – sudėtingos ir išaiškinti visko paprastai negalima. Tačiau skaitant knygą daug kas paaiškėja. Ekonomika tai – bendrasis gėris, o „Antiekonomika“ tarsi tai, kad veda į nuostolius.
Kalbama apie skirtį tarp „homo economicus“, t. y. ekonomiško žmogaus maksimizuojančio savo ekonominę naudą ir gero išmintingo piliečio, kuris rūpinasi ekonominiu gėriu.
Gyvename nemokėdami kurti bendrųjų gėrybių
Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto (VU EVAF) profesorius habil. dr. Povilas Gylys pristatydamas monografiją „Antiekonomika“ teigė, kad jokia tikrovė nėra tobula – egzistuoja tiek dieviškasis gerasis pradas, tiek ir blogasis pradas. Tad dėl to neturėtume pamiršti negatyviosios pusės ir, kad gyvenimas yra probleminis.
Profesoriaus teigimu, pirmiau supratus didesnį paveikslą, vėliau bus lengviau nagrinėjant detales. O dabar, dažniausiai dėl visuomenės nesupratimo, kyla didžiuliai iššūkiai. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos egzistencinė krizė iš dalies kyla dėl žmonių nesuvokimo, kam ji reikalinga. Tuomet pradeda augti ir antiglobalistų karta. P. Gylys įsitikinęs, kad globalizacija – nėra blogas procesas, tačiau ją turi vykdyti valstybės, siekdamos geros globalinės tvarkos, o ne korporacijos, siekdamos naudos sau.
„Mes gyvename bendrybių tragedijos sąlygomis, nemokame kurti bendrojo gėrio. Kam yra valstybė? Ji reikalinga tam, kad kurtų viešąsias gerybes, geri įstatymai, Konstitucija, taisyklės, tada gyvenimas bus organizuotiškesnis. Bet mes nemokame ir nevertiname to. Skaitau komentarą „myliu savo valstybę, bet nekenčiu valdžios“. Mes turime kritikuoti valdžią, bet negalime jos nekęsti. Turime galvoti, kaip pataisyti, jei ji yra bėdoje. Mūsų valstybė susiduria su rimtomis problemomis, nes nesuprantame, kad valstybė turi kurti bendrąjį gėrį, viešąsias gėrybes. Mes nesuprantame, kas jos yra.
Individualizmas mums sako, kad tokio dalyko nėra. Aš tai neigiu, sakau yra ir prekių pasaulis, kuris realizuojasi per rinką, bet yra ir viešasis gyvenimas. Kodėl prastai finansuojame mūsų viešąjį sektorių? Nes manome, kad tai nėra rinkos dalis. (…) Turtas yra viskas, kas sukuriama išteklių ribotumo sąlygomis. Tik kai kurias atvejais tai privatus įmonės turtas, kai kuriais tai – biudžetas, pilietiškumas. Turime iš ydingo rato išeiti ir pasakyti, kad viešasis sektorius yra turto kūrėjas, dėl to nusipelno atitinkamų išteklių. Kultūra yra ekonomikos dalis, Seimas irgi ekonomikos dalis, nes jo prigimtinė misija kurti gerus įstatymus, gerąją viešąją tvarką, bet kai nėra šio suvokimo, kam Seimas, Vyriausybė, tuomet su panieka žiūrime į valstybines institucijas, patys naikiname tai, kas mums turėtų būti brangu“, – kalbėjo P. Gylys.
Dėl to profesorius neoliberalizmui iškelia priešpriešą – holistinę ekonomiką.
„Holistinės filosofijos rėmuose geras pilietis yra tas, kuris supranta, kad nacionalinis gėris, teisingumas, saugumas (ne tik karine prasme) yra svarbūs, ir dėl to pasiruošęs aukotis – mokėti mokesčius ir užsiimti pilietine veikla, dalyvauti rinkimuose.
Kol kas pasaulyje dominuoja neoliberali individualistinė mintis, kur ekonomika ir rinka yra tas pats, bet tai neteisinga. Iš kitos pusės atsiranda mintys, kad negalima tokios nelygybės sąlygomis sukurti tvarios ekonomikos. 1 proc. pasaulio žmonių turi didesnį finansinį ir kitokį turtą nei likę 99 proc. Tai ne tvaru, negali tęstis amžinai“, – tikina profesorius.
Anot jo, dėl to formuojasi kita jėga, sąlygos keisti neoliberalų mąstymą holistiniu.
„Tuomet gal pavyks nesugriausti Europos Sąjungos, o kapitališkai suremontuoti, ne sugriauti Lietuvos, globalinių institucijų, o tvarkingai pertvarkyti“, – teigia jis.
Kritika dabartiniams ekonomistams
Knygos recenzentė Mykolo Romerio universiteto profesorė habilituota daktarė Ona Gražina Rakauskienė pasakoja, kad „Antiekonomika“ padeda atskleisti dabartinės ekonomikos neveiksmingumo priežastis. Čia kritika skiriama ir dabartiniams ekonomistams, kurie dažnai komentuoja įvairias detales, smulkmenas, nematydami ir neidentifikuodami sudėtingų didelių ekonominių reiškinių. Pasak jos, ekonominių sąvokų arsenalas tampa skurdus, problemų matymas ideologizuotas.
„Mato iškreiptą vaizdą ir siūlo neadekvačias priemones, ką matome savo šalyje. (…) Mokslo ir mokslinio žinojimo reikšmė akcentuojama, kuri smarkiai nuvertinta Lietuvoje. Mūsų ekonomistai suvokia problemas apgraibomis. Žiniasklaidą, valdžios atstovus domina detalės, bet ne bendras vaizdas. (…) Nuomonių diapazonas siaurėja, visi mato unisonu ir niekas nemato, kas išties vyksta. Mūsų visuomenei būdingas aklumas reikšmingiems įvykiams ir reiškiniams, kurie daro įtakos mūsų gyvenimui iš esmės. Mes kalbame apie vieną kitą mokestį, tai jau kelia alergiją, nėra sisteminio matymo“, – teigia ji.
O. Rakauskienės teigimu, knygoje logiškai įrodoma, kad neoliberalizmas yra nuo tiesos nutolusi, tikrovę amputuojanti doktrina, kuomet mokslo vietą užima ideologija. Tad ekonomiką reikėtų aiškinti per holistinę pasaulėžiūrą, kuomet šalia individualių interesų egzistuoja ir kolektyviniai.
„Holistinės logikos rėmuose prasmę įgyja altruizmo solidarumo terminai, holistai akcentuoja visumą, kuri apima daugiau nei detales. (...) Jeigu sekame individualistinę paradigmą, biudžetui ir valstybei nelieka vietos. Tai kur neoliberlaizmo modelyje yra biudžeto vieta? (…) Šalia tobulos ekonomikos – baltosios, skaisčiosios – kurios nėra realiame gyvenime, egzistuoja reiškiniai kaip krizė, neūkiškumas, beatodairiškas išteklių švaistymas ir mūsų ekonomistai vengia to klausimo. Dėl to negatyvūs ekonomikos reiškiniai neįtraukiami. Kai mes neįtraukiame problemų, tai jų ir nesprendžiame. Pas mus net negalima apie tas problemas pasakyti“, – sako profesorė.
Ji patikina, kad neoliberalizmo pasekmė yra ta, kad nacionalinės valstybės ima tarnauti globaliam verslui, o ne tarnauti savo šalies piliečiams, o tai prisideda ir prie viduriniosios klasės naikinimo. Tad knygoje aprašyta neoliberalizmo kritika skatina susimąstyti.
„Jei visuomenė, šalies piliečiai nori išgyventi, turi ekonomiką ne vien verslo požiūriu vertinti, bet iš bendrojo gėrio pusės. (…) Būtinas pokytis kad realiame gyvenime suvoktume ekonominius reiškinius. Būtini pagrindai“, – kalbėjo ji.
Lietuvos Konstitucija gera, tačiau jos nesilaikome
Profesorius P. Gylys taip pat akcentavo, kad Lietuvos Konstitucija yra gera – suverenas tauta, ją atstovauja išrinkti atstovai. Numatyta, kad eilinis pilietis yra tautos dalis, suteikiamas nemokamas gydymas, ugdymas, socialinė apsauga. Tad iš esmės Konstitucija atspindi, kad valstybė turi rūpintis tuo, kad būtų užtikrinta tautos gerovės.
„Bet mes dorai nevykdome, užmiršome tai, kad valstybė turi rūpintis beniauroju gėriu. Konstitucijos tėvai gerą dokumentą visai sukūrė tokiomis politinėmis sąlygomis, bet nereikia jos judinti, ją reikia pradėti įgyvendinti“, – teigia jis.
Kaip gerai valdomų valstybių pavyzdžius profesorius nurodė Singapūrą ir Šveicariją. Pasak jo, pastarojoje šalyje gerai organizuojami referendumai, o žmonės per juos mokosi priimti sprendimus.
Pristatant knygą taip pat atskleista, kad šiuo metu galvojama, kaip ją išversti į anglų kalbą, nes viena iš pasaulinių leidyklų Frankfurto knygų mugėje atrinko būtent šią knygą publikavimui.
