Pasirašiau sutartį, susipažinau su darbuotojais, per kelis mėnesius tapome gan draugiškos viena kitai, tapome artimesnės, tačiau, atėjus į darbą visada nuotaika dingdavo. Problema buvo tik viena, vadovė. Esu dirbusi kitur, bet su tokiu bendravimu, jeigu tai įmanoma pavadinti bendravimu, nesu susidūrusi. Vadovė dažniausiai rėkia, nepatenkinta, išlieja savo neigiamas emocijas. Automatiškai jautiesi kaip nepilnavertis žmogus. Keisčiausia, kad jos nuotaikos dažnai buvo nestabilios. Vieną minutę ji klausia, kaip jautiesi, kaip gyvenimas, o kitą minutę keikia visokiais žodžiais: tu esi „nenormali“, „durna“, „flegmatikė“, „lopė“ ir viskas viename. Mano nuomone, vadovė neturi teisės taip elgtis ir šnekėti.
Pradėjau galvoti, kad gal problema yra manyje, jog aš jai nepatinku, aš blogai dirbu (jos teigimu), vis bandžiau vadovės poelgius pateisinti, vis kentėjau jos skleidžiamus nuodus iš burnos. Tačiau supratau, kad bėda ne manyje, nes taip elgiasi net su savo ištikimiausiais, ilgiausiai dirbančiais darbuotojais. Gaila būdavo visų naujokų, nes jie visada verkdavo, sakydavo, kad nebenori eiti į darbą. Beveik visi iškart išeidavo net neišdirbdami poros savaičių, kaltindami blogą kolektyvą. Kaip bebūtų keista, kolektyvas iš tikrųjų nepriima naujokų, bent jau aš taip galvojau visą laiką, kol supratau, kad kolektyvas nėra problema, visą tavo energiją, nuotaiką išsiurbia vadovė, dėl to visos vaikšto be nuotaikos, tiesiog atlikdamos savo darbą. Kaip sakoma, žuvis pradeda pūti nuo galvos, o šiame darbe gerai žinomas posakis pasitvirtino.
Tos merginos, kurios atlaikė ar įprato prie tokio elgesio ir išdirbo gan ilgai, net nespėdavo priimt naujokų, nes jie iškart išeidavo. Užburtas ratas.
Grįžtu prie temos apie vadovę. Man skaudžiausia tema buvo darbo grafikas. Kai buvau pokalbyje, kaip visada, darbdavys vos ne aukso kalnus žadėjo, bet viskas buvo pažadai, pažadai ir dar kartą pažadai. Sakė, kad į mėnesį turėsiu vieną arba du savaitgalius laisvus. Tačiau turėjau mėnesių, kada išvis neturėjau nei vieno savaitgalio. Tiesa, buvo vienas mėnuo, kai buvau laimingoji, kuri gavo net du savaitgalius, bet, deja, tai buvo vienintelis kartas. Kitais mėnesiais turėjau išeigines tik darbo dienomis. Kiek žinau, tai yra nelegalu, žmogus privalo turėti savaitgalį. Galėčiau pasakoti ir pasakoti, ką tekdavo patirti darbe.
Nenoriu jai pakenkti, tik noriu perspėti kitus žmones, kurie nori darbintis į tokias parduotuves. Mano išvada tokia, kad neverta gadinti savo nervų, sveikatos, emocinės būsenos. Savo laiką linkiu vertinti. Taip pat darbdavius, kurie galbūt nesusivaldę aprėkė jus, bet vėliau elgėsi supratingai, kurie supykdė, bet atsiprašė.
Nuoširdžiai, po šitos darbovietės džiaugiuosi, kad išėjau ir gavau gerą pamoką, jog šitame pasaulyje tiek daug neigiamų žmonių, kurie nori tik įkąsti, pažeminti. Tik gaila, kad tokie žmonės vadovauja kolektyvui.
Pasidalinkite savo patirtimi, ar jums teko kęsti panašias darbo sąlygas, kai dėl vadovo elgesio atmosfera darbe buvo nepakeliama? Kaip manote, kokį balansą turi išlaikyti darbdavys, jog ir darbas būtų atliktas, ir pavyktų su darbuotojais išlaikyti gerą santykius? Ar tai visada įmanoma? Kada prasideda patyčios, o kada tiesiog paskatinimas geriau dirbti? Rašykite el. p. pilieciai@delfi su prierašu „Darbo sąlygos“.