Pirmas klausimas, kuris man iškart iškyla – kiek mes patys susimąstome, kas yra tas žvejybos laimikis ir kas yra žvejyba? Pabandykime į jį atsakyti. Žuvys yra gyvybės dalis, gyvūnas, kurį mes pagavę (jeigu nepaleidžiame), nužudome. Ir mes nesame čia vieni. Žuvys žudo ir pačios, rydamos vieną kitą.
Žuvis žudo vandens paukščiai, ūdros, ruoniai, kiti gyvūnai. Taip jau gamtoje surėdyta ir nieko čia nepadarysi. Visgi skirtumas tarp mūsų, žmonių, ir mūsų „kolegų“ iš gamtos yra, nes jie žudo dėl to, kad galėtų išgyventi patys ir kitų alternatyvų neturi. Mes daugeliu atveju žudome dėl malonumo bei turime galimybę rinktis. Rinktis, ar apskritai žudyti? O jei žudyti, tai kiek, kokiu mastu ir svarbiausia – dėl ko?
O dabar pereikime prie žvejybos. Manau, kad tai vienas iš nuostabiausių būdų patirti malonumą. Kokybiškai praleisti laiką gamtoje, gaudant žuvį. Gauti adrenalino ir azarto, stengiantis pergudrauti žuvį. Patikrinti savo teorijas praktiškai. Galime tęsti, bet ar šiame apraše gali būti – nužudyti kuo daugiau žuvų? Nemanau. Arba šiuo atveju kalbama apie verslinę ar brakonierišką žūklę – truputį kitokį reiškinį.
Jeigu iki šios vietos sutinkate su manimi – judame toliau.
Ar galima, kaip sakoma versle, pasiekti situaciją „win – win“. Kad ir mes patirtume malonumą, ir žuvis liktų gyva? Žinoma. Tuo mes skiriamės nuo medžiotojų. Paleisti žuvį gyvą atgal beveik visada įmanoma. O žinant kaip – dar ir su didesne ar mažesne garantija, kad ji išgyvens. Taigi, būtinybės žudyti nėra. Dar svarbiau, kad malonumas nuo to, ar ją nužudei, ar ne, iš esmės nuo to nepriklauso.
Taigi, žuvies žudymo priežastys akivaizdžiai yra kitos. Pabandysiu jas įvardinti:
A. mes pagautą žuvį vartojame maistui arba atiduodame tiems, kas tai daro
B. Mes trokštame garbės, todėl tempiame laimikį namo arba laikome ant ledo visą dieną, kad galėtume visą nufotografuoti.
C. Mes tiesiog apie tai nesusimąstome.
Pradėkime nuo pirmojo. Nematau nieko blogo, jeigu taisyklių leidžiamą žuvies kiekį (o dar geriau – mažesnį) pasiimame namo, kad jų suvalgytume patys ar suvalgytų mūsų šeimos nariai. Galbūt tikrai ne visi turtingai gyvename ir sugauta žuvis paįvairina ar praturtina mūsų stalą. Galų gale šviežią žuvį valgyti yra tikrai sveika.
Nemanau, kad yra labai blogai, kai savo pagautą žuvimi pasidaliname su sunkiau gyvenantiems giminaičiams ar kaimynams. Nužudyta žuvis šiuo atveju tarnauja didesniam gėriui – pagerina gyvenimą sunkiau besiverčiantiems žmonėms. O tai kilnus tikslas.
Visiškai kitas reikalas, kai kalbame apie norą pasigirti. Parneštas maišas žuvies vis dar daug kam simbolizuoja žvejo „kietumą“, o gulintys ant ledo kalnai ešerių, karšių ar kuojų, įkelti vaizdo pavidalu į „veidaknygę“ – jo šaunumą. Tuštybė? Sutikim, juk taip.
Bet žmogus – socialinė būtybė, pripažinimo ar įvertinimo poreikis yra vienas iš svarbiausių. O įvertinimas tokiu atveju, vienokia ar kitokia forma, dažniausia ateina. Bet kokia kaina? Ar verta dėl to nužudyti tiek žuvies? Galų gale, kur padedami tie maišai kaulėtų plakių, karšiukų ir kuojų, tempiamų maišais ir kibirais namo, man visada lieka mįslė. Geriausiu atveju jie sušeriami katinams ar kažkam išdalinami. Blogiausiu – jų likimą galite perskaityti šio straipsnio pavadinime.
Ar šis būdas vienintelis, norint sulaukti pripažinimo? Tikrai ne, juk visai nesunku išsirinkus didžiausią iš pagautų žuvų, estetiškai nusifotografuoti su ja. Gražus vienas karšis ar ešerys žvejo rankose ar šalia duos didesnį efektą, nei krūva mažų, suguldytų ant ledo. Tereikia truputį kūrybingumo ir pastangų.
Yra trečia kategorija žvejų, tai – žvejai sportininkai. Čia viskas matuojama gramais ir kilogramais, reitingo ar baudos taškais ir į žuvį, kaip į gyvybę, priešininkę ar malonumo suteikėją, kiek teko pastebėti, niekas rimtai nežiūri. Kaip ir į gamtos grožį bei kitus šalutinius reiškinius.
Varžybų esmė – apgaudant kolegas gaunamas adrenalinas ir garbė. O žuvys šiuo atveju tampa tik priemone tam tikslui pasiekti, todėl nieko nuostabaus, kad ir pagautos žuvies likimas čia lieka varžybų organizatorių sąžinės reikalu. Per varžybas esant šalčiui, gal ir neįmanoma išgelbėti žuvų, bet per treniruotes juk niekas nekliudo, pereinant į kitą eketę, paleisti ten žuvis?
Ar mes, paprasti meškeriotojai, galime pakeisti vyraujantį požiūrį į žuvį? Žinoma. Pirmas darbas, ką galime nesunkiai padaryti, tai nefotografuoti masės smulkių žuvų ant ledo ir nekelti jų į socialinius tinklus. Antra, negirti (ar „nelaikinti“) taip darančių kolegų. Gal, atvirkščiai – švelniai trūktelti juos „per dantį“. Trečia, stenkimės paleisti mažesnes žuvis, kai mus mato kuo daugiau žmonių, o jei turime galimybe – dar ir nufilmuokime bei pasidalinkime įrašu. Patikėkit, geras pavyzdys, kaip ir blogas, užkrečia. Pokyčiai prasideda kiekvieno mūsų širdyje.
