Apie ką mes čia…
Kadaise dirbusi po priedanga detektyvė Erinė Bel patyrė fiasko. Jos sunkus darbas nuėjo šuniui ant uodegos, o ji pati prarado tuos, kuriuos mylėjo labiausiai. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje ir paskendusi alkoholyje Erinė gauna dar vieną šansą. Tik ar jai užteks drąsos ir noro juo pasinaudoti, štai kur didžiausias klausimas, neduodantis jai ramiai miegoti.
Kūrinio turinys
Seniai kino teatruose nebuvo gerų savo istorija ir įtampos nestokojančių kriminalinių trilerių apie pareigūnus po priedanga. Todėl daug vilčių sudėjau į šį naują Karyn Kusamos darbą, kuris iš anonsų atrodė pakankamai įdomus ir iš pirmo žvilgsnio turintis solidų tokio žanro filmams pamatą. Bet, deja, ne viskas čia taip gerai, kaip iš tiesų galėjo būti.
Didžiausia šio filmo bėda – chaotiškas siužetinės linijos vystymo pasirinkimo būdas. Visgi vystyti istoriją per dvi laiko juostas nėra taip lengva. Todėl prieš tai reikia apgalvoti visus galimus variantus, kad žiūrovui sėdint kino salės kėdėje nebūtų pernelyg nuobodu ir, kas svarbiausia, kad jis galėtų suprasti bent jau dalį to, ką norėjo mums parodyti filmo kūrėjai.
Šiuo atveju mes gauname visai gerai atrodančią dabartį, kurioje pagrindinei herojei tenka susidurti su gyvenimo sunkumais ir bandyti ištaisyti visas jos kadaise padarytas klaidas. Tuo tarpu praeityje vykstantis veiksmas yra nelygus ir paviršutiniškas, todėl stebint visas scenas, kurios yra mums pristatomos dėl pagrindinio filmo herojaus prisiminimų, pernelyg sunku yra į jas įsigilinti. Taip, jos papildo bendrą istoriją, tačiau kartais visos šios scenos yra tokios nereikalingos ir užtęstos, kad iškyla klausimas, kam išvis reikėjo jas kišti, jeigu jos neturi įtakos bendrai istorijai.
Ir jeigu jau prašnekau apie personažą, ant kurio piečių ir laikosi visa ši istorija, tai apie jį ir pakalbėsiu. Detektyvė Erinė Bel – ne itin stiprios moters paveikslas, kuri po tam tikro incidento morališkai palūžta ir tampa alkoholizmo auka. Su ja nenori bendrauti jos dukra, o jos darbas policijoje irgi pakimba ant plauko. Maža to, jai tenka imtis svarbios bylos, kuri yra susijusi su jos praeitimi. Tiesiog pilna puokštė siurprizų, su kuriais jai tenka sugyventi. Ir tai yra pati stipriausia šio filmo pusė. Taip, niekingai atrodantis, bet vis dar funkcionuojantis žmogus ir tampa šios istorijos varikliu, be kurio „Keršto kelias“ prarastų visą žavesį. Jeigu toks čia yra, aišku.
Juostoje yra gvildenamos dvi labai aktualios temos – santykiai su vaikais ir kova su asmeninėmis ydomis. Kaip tai vyko filme, atskleisti negaliu, bet buvo išdėstyta tikrai nemažai tiesos tiek vienu, tiek ir kitu atveju.
Veiksmo scenų čia beveik nėra, o tik vienas kitas pasispardymas bei tikroviškai atrodančios moterų muštynės, kurias perpildė smurto proveržis ekrane. Vaizdingas, brutalus ir nemalonus akims smurtas, dėka kurio ši sunkiai žiūrima juosta pagyvėja. Atmosfera filme labai slogi, todėl jeigu tikitės lengvo pasisėdėjimo, to nebus. Ne toks šio projekto formatas, kad jis suteiktų neįpareigojančią pramogą kino salėje.
Visumoje – nestandartinis ir dvejopus įspūdžius sukeliantis filmas. Ar tai blogai, ar gerai? Sunku pasakyti, nes antrą kartą šios juostos tikrai nežiūrėčiau, nors joje ir buvo keli itin teisingi momentai bei gerai išsakytos mintys apie gyvenimo klaidas, kurias daro kiekvienas iš mūsų. Tiesiog tai dar vienas depresiją skleidžiantis ir ne kartą panašią temą gvildenantis projektas, kuris nepasiūlo jokių naujovių.
Techninė juostos pusė
Atsižvelgdamas į techninę juostos pusę galėčiau teigti, jog ji nors ir nesukelia didelių įspūdžių, bet leidžia maloniai praleisti laiką salėje ir ištverti iki galo palūžusios pareigūnės pastangas nubausti jos gyvenimą pragaru pavertusius blogiečius.
Kameros darbas šiame filme yra labai gyvas, todėl nereikia išsigąsti, kad čia yra tiek daug judrių ir staigių kameros manevrų. Kiekvienas judesys privertė pasijusti lyg būtum viso veiksmo epicentre ir už nugaros stebėtum tai, kas vyksta tarp pagrindinės herojės ir jos oponentų.
Muzika šiame filme karts nuo karto sutirština spalvas paversdama pasakojimą iš depresijos kamuojamos dramos į visai padorų ir įtampos nestokojantį kriminalinį trilerį. Tik yra viena bėda – pernelyg greitai viskas persijungia, todėl ypatingai sunku yra pagauti reikiamą emociją žiūrint į vystomą siužetą.
Grimas, šukuosenos ir kostiumai – tai irgi nemenkas filmo vizualinės pusės pliusas. Sunku yra atpažinti Nicole Kidman, kuri atrodo kaip narkotikuose paskendusi ir jau kelis mėnesius duše nebuvusi moteris. Todėl dideli komplimentai visiems, kurie dirbo prie meninio filmo apipavidalinimo ir tų svarbių pagrindinės herojės metamorfozės etapų.
Vaizdo montažas – viena didžiausių filmo problemų. Juostos istorija yra labai chaotiškai sudėliota dėl pernelyg greito siužetinės linijos vystymo ir dėl šokinėjimų nuo vienos laiko juostos prie kitos. Trumpai tariant, gavosi košė, kurią būtent žiūrovams ir tenka srėbti. Garso montažas be jokių priekaištų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Apie aktorius daug sakyti negaliu, nes vieninteliu pilnaverčiu personažu visame filme buvo Nicole Kidman įkūnyta detektyvė Erinė Bel. Aktorė mano nuomone tikrai pasistengė kuo įmanoma dramatiškiau ir išraiškingiau perduoti savo vaidinamo personažo emocijas ir jo psichologinę būseną. Tačiau kai kuriose scenose matėsi jos padarytų plastinių operacijų pasekmės, dėl ko jos lūpos ir veido mimika atrodė kaip guminės.
Antraplanėse rolėse tokie aktoriai kaip Toby‘is Kebbellas, Sebastianas Stanas, Scootas McNairy‘is, Bradley‘is Whitfordas, Jade Pettyjohn ir Toby‘is Hussas aktoriai pasirodė nei gerai, nei blogai – normaliai. Jiems priekaištų neturiu, nes kur jos bus, kai jų pasirodymas truko mažiau nei dešimt minučių.
Verdiktas
„Keršto kelias“ – sunkus ir slogią atmosferą skleidžiantis kriminalinio pobūdžio projektas, kuriame be chaotiškai sudėlioto siužeto ir neįtraukiančios istorijos galima įžvelgti du didžiulius pliusus – akis džiuginantį meninį apipavidalinimą ir pakankamai stiprią Nicole Kidman vaidybą.
Filmo anonsas:
