Mano širdis priklausė ir priklausys tik Tau, o mano kūnas, palikęs savo Meilę, iškeliauja pas kitą ir ten šėlsta praradęs visą tai, kas mūsų abiejų širdims yra brangu. Ir aš, kad ir labai noriu, stengiuosi, savo kūno aistrą kasdien raminu, bet prigimta kūniška nuodėmė kur kas stipresnė už mane. Kas diena, mintyse, aš Tave meldžiu – Atleisk! Ir nežinau, jei apie tai Tau prisipažinčiau, pasakyčiau, koks aš išties esu, ar Tu mylėtumei mane, taip, kaip aš Tave myliu? Mano siela tyra, aš Tavęs neišduodu, nei prie vienos neprisirišu; bet mano kūnas nuodėmingas – jis blaškosi ieško vis kitos, kitokios, nepakartojamos makabriškoje orgijoje. Ir ką aš galiu padaryti, jei nesubrendusi siela negali nugalėti nuodėmingo kūno.
Baigiau rašyti, ir einu ten, kur mano nuodėmingas kūnas nekantriai šaukia. Ir tai baisiau už bet kokį narkotiką. Bučiuoju tavo nuotrauką, lyg bučiuoju tave. Žinok, su pasileidėlėmis aš nesibučiuoju, nes bučinys yra Meilės dėmuo, o seksas, – vien tik kūno malonumas ir tik tiek, patikėk, nieko nebūna daugiau. Aš vėl sugrįšiu, jei Tu priimsi mane, ir mano taurieji sielos jausmai tik tavyje išsiskleis.
Artėja vasario 14 d. – meilės ir susitaikymo diena. Tą dieną garsiai neišsakytos mintys gali tik dar labiau lįsti į galvą.
Kiekvienas savo gyvenime esame sutikęs bent vieną žmogų, kuriam nepasakėme gražių žodžių, nors norėjome. Žmogų, kuris buvo labai svarbus, mus kažko išmokė, daug mums davė ar net pakeitė mūsų gyvenimą. Tačiau būna, kad tuo metu, kai norime pasakyti, nebeturime žodžių, nors jaučiame didžiulį dėkingumą ir galbūt meilę.
Tas žmogus gali būti ne tik buvęs mylimasis, bet ir mama, sesė, brolis, seniai matytas draugas ir pan. Kviečiame dalintis savo mintimis ir jei ne savo vardu, tai bent jau anonimiškai išsakyti ilgai galvoje besisukančias mintis. Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Neišsiųstas laiškas“. Visi laiškai bus publikuoti DELFI, o įdomiausio laiško autoriui/-ei padovanosime Vytauto Landsbergio ir Ryčio Zemkausko knygą „Bus geriau“. Anonimiškumą garantuojame.