Šios ryžtingos moterys čia susirinko ginti meilės fronto darbuotojų teisių.

Kiek vėliau čia pasirodė antras “desantas” – stiprūs vyrukai policininkų uniformomis – ir paprašė piketuotojas palikti “užimtas pozicijas”, apkaltinę jas viešosios tvarkos pažeidimu.

Tačiau “naktinės peteliškės” tokį kaltinimą atmetė. Jos pareiškė, jog savo akcija miesto valdžiai nori priminti, kad ji nevykdo nutarimo, įpareigojusio surašyti miesto gatves, kuriose seniausio verslo atstovės galėtų netrikdomos darbuotis.

Diskusijos

Tiesą sakant, šis teismo verdiktas daug ką šokiravo, ir “kalvos” administracija pareiškė jį apskųsianti Konstituciniam teismui.

Šie ginčai tebesitęsia iki šiol, kaip ir diskusijos dėl prostitucijos legalizavimo Vengrijoje. Visuomenėje vyrauja dvi nuomonės ir abi turi daug šalininkų. Todėl teisėsaugos organai vadovaujasi prieš keletą metų priimtu įstatymu. Tas dokumentas, pagrindinai nukreiptas prieš mafijos struktūras, palietė ir komercinio sekso verslo problemas.

Kokia to įstatymo esmė?

Siekiant patenkinti besipiktinančios prostitucija visuomenės dalies reikalavimus, įstatymu buvo uždrausta atidarinėti viešnamius, reklamuoti sekso paslaugas. Tačiau tame pačiame dokumente nurodoma, jog vietos valdžios organams yra leidžiama skirti miestuose zonas, kuriose būtų galima (griežtai kontroliuojamoms ne tik tvarkos saugotojų, bet ir medikų) prostitutėms užsiiminėti savo verslu.

Įstatyme nurodoma, kad tokių zonų negalima leisti arti medicinos ir sporto įstaigų, mokyklų, diplomatinių atstovybių bei kvartalų, kur gyvena diplomatai.

Įstatymas nevykdomas

Nors šis įstatymas jau galioja ne vienus metus, tačiau Budapešto valdžia taip ir nesiryžta konkrečiai įvardyti tokias zonas. Matyt, todėl, kad jaučia, jog bet kokiu atveju susilauks ryžtingų visuomenės protestų.

Nesulaukdamos savo legalių teritorijų, prostitutės nusprendė pasiremti įstatymu bei jų interesus sutikusių ginti advokatų pagalba ir ėmėsi aktyvių viešų akcijų. Prestižinis sostinės rajonas buvo pasirinktas neatsitiktinai. Protestuotojos pareiškė, jog į miesto pakraščių gatveles jos neketina trauktis. Jos turi skonį ir reikalauja, kad į jų “valdas” įeitų istorinė miesto dalis, kurią saugo ne tik valstybė, bet ir UNESCO, be to, lankosi užsienio turistai.

Taip pat “linksmų paslaugų” tiekėjos reikalauja, kad joms būtų pripažinta anksčiau turėta, bet vėliau uždrausta teritorija prie “Formulė-1” automobilių lenktynių trasos... Pasirodo, anksčiau vietos valdžia tikrai buvo leidusi netoli nuo autodromo esančiame Modjordo miestelyje paskirti “meilės kvartalą”, tačiau tam pasipriešino vietos valstiečiai.

Nutarti lengviau nei įgyvendinti

Įstatymai įstatymais, tačiau praktikoje visi bandymai sukurti “saleles” sekso paslaugų tiekėjoms įvairiuose Vengrijos miestuose žlunga. Pavyzdžiui, turizmo sezono įkarštyje paskubomis kurta meilės paslaugų zona stambiame pramonės centre Miškolce gyvavo tik kelias savaites, nors prostitutės, pagautos entuziazmo, tuoj puolė įsigyti verslo licencijas, įsipareigojo sąžiningai mokėti mokesčius. Jų paslaugos liko nereikalingos. Mat, uždarius gamyklą, liko be darbo plieno liejikai. Neparodė didesnio susidomėjimo ir atvykstantys turistai.

O prostitucijos problema šiandieninėje Vengrijoje jau kyla visu rimtumu. Oficiali “naktinių peteliškių” susivienijimo atstovė Agnes Feldi žurnalistams teikia interviu ne rečiau nei politikai arba šou žvaigždės. Daugelio miestų vadovai mano, jog deputatai, atvėrę kelią prostitucijai, provokuoja visuomenės konfliktus. Meilės damos skuba kuo greičiau įteisinti savo verslą: jų susivienijimas jau sukūrė įstatus, kurie, kaip teigia su jais susipažinusieji, idėjiniu ir stilistiniu požiūriu labai primena... socialistinius įsipareigojimus.

Kam daugiausiai pritariama?

Tačiau aiškėja, kad didžioji dalis visuomenės mano, jog Vengrijoje sprendžiant prostitucijos klausimą reikėtų grįžti prie kadaise buvusios tvarkos – leisti steigti viešnamius. Tokiu atveju sekso verslą būtų lengviau kontroliuoti ne tik teisiniu bei finansiniu, bet svarbiausia – medicininiu požiūriu. Pasirinkus tokį kelią, prostitučių įdarbinimas gerokai papildytų šalies biudžetą. O pačios moterys, turėdamos savo profsąjungą, galėtų tikėtis neblogos pensijos.