Ką jus įsivaizduojate, kai išgirstate žodį „banglentininkai”? Man visą laiką atrodė, kad banglentininkai būna ten, kur labai šilta. Pavyzdžiui, Havajuose, Los Andžele arba Summerbay miestelyje Australijoje, kuriame kadaise sukosi kultinio serialo “Be namų negerai” veiksmas. Nori nenori, banglentes įsivaizduoji gražiuose paplūdimiuose, saulėtame ore, na visiškai tobulose sąlygose.
Ir tikrai niekam į galvą nešauna mintis, kad banglentės gali būti naudojamos ne prie jūros esančiuose Europos miestuose, ir dar ne vasaros metu. Bet pasirodo gali, dar ir kaip gali.
Kai nuvykau į Bavarijos sostinę Miuncheną, man akys ant kaktos iššoko. Nors šis miestas nėra prie jūros, tai – tarsi Vokietijos banglentininkų sostinė. Bet kuriuo metų laiku jie skrodžia per bangas Eisbachwelle upėje, miesto centre esančiame parke, kurį vadina Anglų sodu (English Garden – vok.). Tiesiog sugalvojo, išpopuliarino ir dabar be galo džiaugiasi. Vietiniai sako, kad ši nemokama pramoga – vaistas nuo žiemos liūdesio ir depresijos.
Norite tai pamatyti savo akimis, o jeigu turite daugiau drąsos gal net ir išbandyti? Iš Vilniaus į Miuncheną „Airbaltic“ lėktuvai tiesiogiai skrenda tris kartus per savaitę: pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais. Galite susiplanuoti įsimintiną savaitgalio išvyką.
Tik jau neprisisvajokite – nuogų kūnų, spalvotų maudymosi kostiumėlių čia neišvysite. Nei dabar, nei stipriai atšilus. Ne tokia čia vieta.
Stovėjau aš su megztiniu, stora žiemine striuke, vilnonėmis kojinėmis. Mintyse keikiausi, kad neužsidėjau kepurės ir pirštinių. Lauko temperatūra tądien buvo apie 2 laipsnius šalčio, bet nuo drėgmės šaltis tiesiog skverbėsi į kaulus. Tokių kaip aš buvo dar penkiasdešimt, visi drebėjome stovėdami ant upės šlaito.
O tuo tarpu upėje dėjosi tikros linksmybės. Vienas po kito, moterys ir vyrai, merginos ir vaikinai lipo į vandenį su savo hidrokostiumais ir gaudė bangas. Vieni kitiems plojo, juokėsi ir labai džiaugėsi, kai kam nors pavykdavo atlikti kokį nors įdomesnį triuką. Mes (tie prisirengę ir stovintys ant kranto) dūsavome ir aikčiojome, fotografavome ir filmavome tuos, esančius vandenyje. Mums jie atrodė tarsi superherojai.
Kaip tame Eisbachwelle upės vandenyje šalta sufleruoja net ir pats pavadinimas. Tiesioginis vertimas iš vokiečių kalbos reiškia „ledo upelis“.
Pabandysiu papasakoti, kaip tokia originali pramoga šiame mieste atsirado. Įdomiausia tai, kad ji nėra jokia naujiena. Ištisus dešimtmečius tai vyksta. Užaugo jau kelios kartos taip skrosdamos per bangas. Pasirodo, čia banglentininkai čiuožia jau nuo 1965-tųjų. Dieve mano, tai mano senelio jaunystės metai, mama dar gimusi nebuvo.
Dėl į 12 metrų pločio upę nukritusių betoninių ir medinių konstrukcijų tais laikais čia susidarė pastovi, apie pusės metro aukščio banga. Jūrose ir vandenynuose tokios būna pačios laukiamiausios, nes nei per didelės, nei per mažos. Patys banglentininkai sako, kad ši vieta – absoliučiai tobula šiam sportui, nes nereikia ilgai plūduriuoti ant vandens laukiant tos vienintelės, tinkamos bangelės.
Tereikia sulaukti savo eilės ir džiaugtis nuolatine užtikrinta banga. O eilė prie upės būna visada, nuo ryto iki vakaro, 365 dienas per metus. Skaičiuojama, kad kasdien čia su banglentėmis rikiuojasi apie šimtas žmonių. Kiti gi sako, kad Miunchene yra apie 1000 aktyvių banglentininkų, o dar bene 10 tūkstančių gali būti bent kartą pabandę laimę upėje.
Iš pradžių, dėl pavojaus sportininkų sveikatai, ši pramoga buvo slapta ir nelegali. Yra pamenančių, kaip septyniasdešimtaisiais policija vydavosi banglentininkus su lentomis pažastyse. Jie bėgdavo per visą miestą, slėpdavosi visokiuose užkampiuose, svetimose laiptinėse. Tai atrodė labai komiškai, bet policija tais laikais tikrai nejuokavo.
Jeigu gyventume septyniasdešimtaisiais, patys banglentininkai vytųsi tokius kaip aš (visus smalsuolius), atimtų fotoaparatus ir visus surinktus įrodymus. Tada jie stengėsi nepakliūti į valdžios ar žiniasklaidos akiratį. Tai buvo tarsi slaptas ekstremalų būrelis. Vis dėlto, Eisbachwelle upės entuziastai tapo tokiu populiaru turistų traukos centru, kad 2010-aisiais banga ir visi per ją šokinėjantys banglentininkai oficialiai buvo legalizuoti miesto valdžios. Tad jau devynerius metus nebereikia slapstytis.
Jeigu jums kyla klausimas, kodėl žmonės negali tiesiog pakentėti ir palaukti iki vasaros, jie patys sako, kad žiemą čia – daug geriau, nes nereikia laukti taip ilgiai kaip vasarą. Šiltuoju metų laiku tai gali trukti apie 45 minutes.
Žiemą Miunchene temsta apie 16val., tačiau bangletininkai nusprendė neleisti tamsai jų sustabdyti. Vakarais jie atsineša statybose naudojamas lempas ir apšviečia upę. Kartais didieji entuziastai užsibūna iki vidurnakčio ar net 1 valandos nakties. „Tai smagiau nei gerti alų bare arba sėdėti prikvėpuotame kino teatre“, - sako jie.
Dažnai lankantis prie upės, galima pastebėti, kad yra „rytiniai“, „pietų pertraukos“ ir „vakariniai“ nuolatiniai plaukikai. Kurie gaudyti bangų ateina kasdien, tuo pačiu laiku. Tarp jų kartais matosi net ir pagyvenusių vyrų, skrodžiančių per bangas su savo vaikais. Čia nėra amžiaus, lyties ar patirties apribojimų – ant bangos laukiami visi. Kai baisu, naujokus nuramina palaikantys smalsių turistų šūksniai ir patyrusių pamokymai.
Tik jeigu nepasitikite savo jėgomis, jeigu niekada nebandėte stovėti ant banglentės – nemėginkite pirmą kartą to daryti Eisbachwelle upėje. Vadinamieji vietos „profesionalai“ man sakė, kad gaudyti bangas šioje vietoje yra net pavojingiau už čiuožimą bangomis natūraliomis sąlygomis – vandenyne ar jūroje. Riziką susižeisti kelia upės dugne esančios didelės plytos ir medinės konstrukcijos.
Štai kodėl vietiniai į savo ratą sunkiai įsileidžia prašalaičius. Jie žino, kad vienam nepatyrusiam banglentininkui susižeidus, ar dar blogiau, mirus, jiems visiems grėstų nemalonumai ir „banga“ gali būti sustabdyta.
To nenori niekas leisti, ypatingai dešimties aktyvistų grupė, per šią bangą skrodžiančių visą gyvenimą ir kovojusių už jos legalizavimą. Pradžioje jie vengė dėmesio ir norėjo šią vietą pasilikti sau, bet kai iškilo pavojus, kad ji bus uždaryta, griebėsi žiniasklaidos savo kovai už šios itin originalios pramogos išsaugojimą. Valdžia pasidavė tik su sąlyga, kad čia nebus leidžiami nepatyrę banglentininkai.
Kiekvieną dieną, kažkas iš tos grupelės aktyvistų budi prie upės ir prižiūri lipančius į vandenį. Kai viena moteris priėjo paklausti tokio budėtojo, ar ir ji galėtų pabandyti: šis taip garsiai nusijuokė. „O tu manai sugebėsi? Aš taip nemanau“, - gana arogantiškai atsakė jai.
Pranešimų apie mirusius banglentininkus šioje upėje nėra, tačiau sužalojimų patiriama dažnai. 2013 metais vienas banglentininkas patyrė stiprią galvos traumą ir net buvo panardintas į dirbtinę komą, kad liktų gyvas. Mažiau sekasi ir tokiems kaip aš, nemokantiems plaukti, palei upę vaikščiojantiems smalsuoliams. Miuncheno spauda rašė apie ne vieną čia įkritusį ar plaukiojusį ir prieš didžiulę bangos srovę neatsilaikiusį žmogų. Tarp jų vietinė paauglė, pensininkas vyras, turistai iš Indijos ir Australijos. Nors perspėjimų nelipti į vandenį aplink upę yra apstu, ne visus tai sulaiko.
Vis tik niekas negimė viską mokėdamas. Jeigu būsite mandagūs ir draugiški, profesionalai gali skirti laiko apmokymams. Tereikia mokėti paprašyti. Dažniausiai apmokymai šokinėti per upės bangą vyksta savaitgalio rytais. Kaip man aiškino vietiniai, reikia mažiausiai penkių pamokų, kad žmogus galėtų jaustis laisvai ir drąsiai. O tada, kai tas pojūtis ateina, jo jau niekas niekada nesustabdys.
Miuncheniečiai sako, kad ši banga jų miestą gelbėja nuo visuotinio žiemos liūdesio, taip pat yra kelios istorijos, kad dėka neįprastos pramogos žmonės išsivadavo nuo depresijos po skyrybų ir kitų gyvenime užklupusių nelaimių.
Išgirdęs šias istorijas pagalvojau, kad tokias bangas upėse privalome turėti ir mes Lietuvoje. Įsivaizduokite, jeigu visuose miestuose, miesteliuose, net kaimuose būtų po tokią vietą. Juk upių turime į valias. Tik bangas telieka suformuoti. Žmonės vietoj to, kad sėdėtų namuose ir verktų, kaip viskas blogai – stovėtų ant banglenčių. Džiaugtųsi įveikę vieną, antrą, trečią bangą. Na, kaip Miunchene ir vyksta. Ar įsivaizduojate kiek laimės būtų kaimo moteriškei pirmą kartą užlipus ant tokios lentos? Visos kaimynės jai paplotų ir pačios užsimanytų. Gerbiami seniūnai, merai, pirmininkai, gal suorganizuokite kažką panašaus.
Beje, Miunchenas nėra vienintelis pasaulyje miestas, kuriame upėje smaginasi banglentininkai. Tik daugiau niekur kitur tokia pramoga taip aktyviai neužsiimama žiemą spaudžiant gana stipriam šaltukui. Be to, jokia panaši vieta nėra pačiame miesto centre.
Štai dar keli, didesni miestai, kur čiuožti banglentėmis upėje yra įmanoma: tai Montrealis ir Otava Kanadoje, Kvinslando priemiestis Naujojoje Zelandijoje ir Zalcburgo apylinkės Austrijoje.
Kai kuriuose miestuose, tiesa, banglentininkai skrodžia natūralias upių bangas, o ne sukurtas žmogaus. Jos ne tokios stabilios, tačiau ekstremalumo tikrai netrūksta.
Visas vietas galite rasti čia.
