E. Mildažytė juokavo, kad vaikas yra vieni metai lygtinai ir dveji metai – griežto režimo kalėjimo, o ji pati tai yra išgyvenusi tris kartus. Nepaisant to, jos gyvenimas įdomus.
„Man yra 52-ji ir mano gyvenime buvo tokių etapų, kai aplinkybės lėmė, kad neturėjai labai daug iš ko rinktis. Kitas dalykas – aš visada norėjau gyventi įdomų gyvenimą ir aš jį gyvenau. Aš mokėdavau skirstyti laiką, aš labai moku jį planuoti ir man jo užtekdavo viskam: man užtekdavo darbui, man užtekdavo šeimai. Be to, aš turėjau vyrą, su kuriuo mes žaidėme gyvenimą. Mes nekovojom, mes nesiekėm kažkokių labai didelių bendrų tikslų. Mes žaidėme gyvenimą ir į tą žaidimą įėjo viskas: tai galėjo būti kelionės, tai galėjo būti restoranai, tai galėjo būti galų gale žaidimas daktaro ir seselės. Tai jau čia paskutinėj fazėj. Man labai patiko, kai mano vyras, jau tikrai labai sirgdamas, sako: klausyk, žaiskim dabar jau Gandi ir Kalenbachą, nes man jau taip nusibodo žaisti daktarą ir seselę“, – kolegei Agnei Grigaliūnienei ir per „Žinių radiją“ transliuojamai jos laidai „Penktadienio uoga“ pasakojo E. Mildažytė.
– O kokios jums šiandien atrodo lietuvių moterys?
– Labai nuostabios, tik jos kelia per aukštus reikalavimus sau ir per aukštus reikalavimus viskam. Pirmiausia vyrams ir visai aplinkai. Nereikia būti idealia, reikia šiek tiek įjungti laisvą (pavarą). Ir viskas bus gerai ir aplink jus, ir su jumis.
– O gal ne mes pačios sau keliam tokius reikalavimus, o visuomenė?
– Esu įsitikinusi, kad moterys savo lytyje sudaro didžiulę konkurenciją viena kitai, nei joms kelia reikalavimus priešinga lytis. Tai galiu garantuoti šimtu procentų.
– Pastebiu, kad moterys Lietuvoje viena kitos tiesiog nepalaiko...
– Nepalaiko visiškai, bet tai yra labai natūralu, labai gamtiška. Palaikyti – tai yra nenatūralu. Pažvelkime į gamtą, į liūtus, tigrus, šunis. Visuomet yra vienas patinas ir banda patelių. Patinas guli ant akmens ir šildosi, neva gina teritoriją ir domisi tik tuo, kaip jam seksis apvaisinti pateles. Vyrai istoriškai išmoko apsiginti tik kovodami arba dirbdami. O moterys gyveno su savo šeimomis ir joms teko konkuruoti dėl vyro, kuris gali išlaikyti. Todėl ir dabar kuo toliau, tuo labiau konkurencija stiprėja ir tokia nesveika pavydo forma.
<...>
– Jūs skyrėtės ir santykius su Gintautu Vyšniausku pradėjote strese. Kaip jums sekėsi pakelti visa tai ir vėliau sukurti tokią gražią šeimą?
– Sąžiningai – tai buvo labai sunku. Pasakysiu paprastą dalyką: man labai juokinga, kai mane kaltina pavyzdžiui, kokios nors moterys iš Paliktų žmonų klubo, kaltina mane, kad aš kažką išskyriau ir panašiai...Jūs tik pagalvokite, kaip reikia mylėti moterį, kurios vaikams yra 2,5 metų ir 4 ir ji neturi nieko... Kai tavo gyvenimas sukurtas, kai vaikai užaugę ir pan. Ir ryžtis niekam, atsisakyti visos materijos, visko, ką iki tol turėjai...Nes aš išėjau tik su lagaminais, o vėliau Gintas bankrutavo. Tad man juokinga, kai žmonės pasakoja, jog ištekėjau už turtingo vyro.
Iki maždaug 2002 metų mes visada gyvenome skolose, o po to sutarėme, kad viskas, ką uždirbu aš, skiriu namams ir namų poreikiams, viską, ką uždirba vyras – jo projektams. Todėl kai jis susirgo, man buvo visiškai aišku ir nekilo didelių problemų – dabar lieku viena. Ir dar vienas dalykas, dėl ko buvo geri mūsų santykiai kalbant apie jo ir mano vaikus – aš niekada nestovėjau bendroje eilėje dėl tėčio piniginės. Jie niekada nekonkuravo. Jie žinojo, kad jei reiks pagalbos, visad gali kreiptis ir į mane. Tai buvo parnerystė. Bet čia tokie materialūs dalykai.
– O kaip jautėsi pati Edita, žinodama, kad turi ne tik išlaikyti šeimą, bet ir dar atrodyti gražiai televizijoje?
– Pirmiausiai jaučiausi taip, lyg išgriuvo visos mano namų sienos. Ir kai buvau pasakius, kad niekad nesiskirsiu, tai išsiskyriau. Sulaužiau sau pačiai duotą pažadą ir tai buvo kapituliacija. Bet yra 100 kartų geriau kapituliuoti nei sau meluoti. Toliau buvo visiškai neaišku, į ką išsivystys projektas su Gintautu. Jis mane labai mylėjo, o man nebuvo aišku, ar jis be manęs išgyvens. Man tuomet buvo 28-eri. Ir aš buvau prakeikta ir apkaltinta visom pasaulio nelaimėm. Tai man reikėjo rūpintis savo vaikais, man reikėjo rūpintis jo vaiku, ir dar man reikėjo rūpintis mūsų santykiais. Ir, aišku, jis rūpinosi manimi. Bet buvo tokia beatodairiška meilė, bent jau iš jo pusės, kad aš linkiu kiekvienai moteriai tokią patirti ir išgyventi.
Apie moterų ir vyrų santykius bei radikalią nuomonę apie vaikų auklėjimą, apie tai, kaip moteriai išeiti iš namų ir ieškoti savęs, apie tai, ko Egita Mildažytė gailisi gyvenime ir ko ne – išsamiame pokalbyje laidoje „Penktadienio uoga“:
