E. Macrono ambicijas varžo jo sąjungininkės Angelos Merkel silpnumas Vokietijoje, šiaurinių euro zonos narių grupės pasipriešinimas ir silpnesnis jo, kaip prezidento, palaikymas šalies viduje.
Tuo tarpu Italijoje toksiškas populistinės politikos ir įtemptos finansų šalies būklės kratinys kursto susirūpinimą dėl dar vienos egzistencinės grėsmės.
Pirmadienį euro zonos finansų ministrai susitiko galutinai suderinti planų, kuriuos jų šalių vadovai aptars vėliau gruodį vyksiančiame viršūnių susitikime.
Štai trys pagrindiniai reformų aspektai, kurie neišvengiamai bus aptarti.
Bankų sąjunga
Ko gero, svarbiausia sritis, kurioje šalys tikėjosi pasiekti pažangos, yra vadinamoji bankų sąjunga – bendrosios taisyklės ir institucijos, vadovaujančios didžiausiems bloko bankams.
Reformuotojai pasisako už bendrą indėlių garantijų sistemą ir paramą fondui, naudojamam palaipsniui likviduoti bankrutuojančius bankus. Šios dvi priemonės apsaugotų atskiras bloko nares nuo rimtos bankų griūties visapusiško poveikio ir palaikytų bendrą finansų sistemą.
Tačiau indėlių garantijų sistema sukėlė aršų pasipriešinimą Vokietijoje, ir kitose karingai nusiteikusiose valstybėse. Jos nelinkusios dalytis rizikomis su trapesnėmis šalimis (tokiomis kaip Italija) tol, kol jų bankai nesiėmė veiksmingesnių priemonių savo balansams sutvarkyti. Užuot bandę pasiekti faktinį susitarimą, lyderiai tiesiog siekia „nubrėžti veiksmų planą politinėms deryboms pradėti“. Bet netgi toks sumanymas dabar atrodo pilnas iššūkių, o didėjantis susirūpinimas dėl Italijos skeptikus verčiau dar smarkiau abejoti, teigia pareigūnai.
Finansinės paramos fondas
Būsimas ESM vaidmuo yra viena iš mažiau kontroversiškų debatų sričių. Šalys sutaria, kad fondui turėtų būti suteikti didesni įgaliojimai, susiję su finansinės paramos teikimu, bendradarbiaujant su Europos Komisija (EK(), kuri šiuo metu prižiūri ir vertina valstybių finansinę būklę. Be to, ministrai iš esmės pritaria siūlymui stiprinti prevencines kredito linijas, kurias ESM gali pasiūlyti sunkumų nualintoms valstybėms dar iki tol, kol joms prireikia visapusiškos finansinės paramos.
Siūlymas supaprastinti skolų restruktūrizavimą sulaukė dalinės paramos. Dauguma euro zonos narių pritaria iniciatyvai griežtinti bendrų veiksmų sąlygas, siekiant, kad mažoms kreditorių grupelėms būtų sudėtingiau blokuoti restruktūrizavimo planus. Ir vyriausybės iš esmės sutinka, kad ESM galėtų veikti kaip koordinatorius-tarpininkas tarp valstybių ir privačių investuotojų. Tačiau karingai nusiteikusios narės, įskaitant ir Nyderlandus, ragina diegti platesnio masto, labiau automatinį mechanizmą, kuris diktuoja veiksmus, kai kyla problemų dėl skolos tvarumo. Šiuose raginimuose suskamba ritmas perspėjimas Italijai; nors kitos šalys, tarp jų - Prancūzija, Ispanija ir Portugalija, - tvirtina, kad bet koks skolos restruktūrizavimas turi suteikti erdvės veiksmų laisvei, atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį.
Nors sukurti atskirą euro zonos biudžetą buvo vienas iš pagrindinių E. Macrono pasiūlymų, šie planai stringa, tokio sumanymo nauda abejoja dešimtys valstybių, Be pasipriešinimo iš Nyderlandų vadovaujamos frakcijos, pasigirsta vis daugiau skirtingų nuomonių dėl finansavimo šaltinių.
Šių metų lapkritį šis sumanymas kiek pajudėjo į priekį, kai Prancūzija bei Vokietija sutarė reikalauti tokio biudžeto, kuris paremtų investicijas ir skatintų „sanglaudą ir konkurencingumą“ regione, tai yra padėtų skurdesnėms valstybėms pasivyti. Tačiau šiame pasiūlyme trūksta kelių svarbių elementų, apie kurių svarbą pastaruosius metus kartojo Prancūzijos prezidentas. Bendrajame plane neminimas biudžeto dydis, o „sanglaudos skatinimas“ yra mažiau veiksmingas nei parama ekonominių sukrėtimų paveiktų šalims, - būtent to siekia Prancūzija. Maža to, pasiūlytas euro zonos biudžetas būtų įtraukiamas į platesnį, ES biudžetą, o tai reiškia, kad jis taptų savotišku įkaitu ilgose karingose derybose dėl bendrų ES išlaidų planų.
Svarbiausia, karingai nusiteikusios šalys vis dar tvirtina, esą yra svarbiau kurti “amortizatorius“ nacionaliniame lygmenyje nei kliautis euro zonos masto priemonėmis, skirtomis apsaugoti nares-valstybes nuo nepalankaus finansinio klimato.
