Vis tik šventės apoteozė – imtynės, kuriose galioja specifinės, mongoliškos kovos taisyklės. Kai vidurvasarį Mongolijoje prasideda Naadam periodas (o mes kaip tik į tokį ir pataikėme), per pagrindinius TV kanalus rodomos būtent šios imtynės, o didelė dalis mongolų namuose, baruose, parduotuvėse prilipę žiūri šias varžybas.
Nuvažiavę gerą kelio gabalą kelio iki Cecerlego, pietavome korėjietiškame restoranėlyje – korėjietiško maisto nesunku gauti bet kuriame didesniame Mongolijos miestelyje. Korėjiečiai mongolams daro nemenką kultūrinę, tiek ekonominę įtaką. Korėjietiška virtuvė, mano akimis, geresnė už mongolišką tuo požiūriu, kad joje naudojama daugiau daržovių. Vis tik Cecerlego korėjietiškas meniu šiuo požiūriu buvo pasislinkęs į mongoliškąją pusę...
Chorge vėl turėjome palikti asfaltuotą kelią ir pradėti tiesiog kalnais brautis link Chovsgulo ežero Mongolijos šiaurėn. Degalinėje pastebėjome paauglį, pardavinėjantį chušuurą. Berniukui aplink degalinę apsukus antrą ratą dviračiu, nusprendėme surizikuoti. Kaina pasirodė nemaža. Tačiau kai ėmėme nagrinėti savo pirkinį, maloniai atradome, jog tai visai ne chušuuras, o didžiuliai puikios baltos žuvies file gabalai, apkepti tešloje. Man dar ir šiandien atrodo, kad tokios puikios žuvies aš nevalgiau keletą metų...
Chorge dairėmės kelio į Tercho Baltojo (Terkhiin Tsagaan) ežero nacionalinį parką. Šio ežero apylinkės sužavi gamtos vaizdais. Parke puikiai galima stebėti vertikalųjį gamtinį sezoniškumą – būdamas kalnų tarpeklyje aplink save matai stepę, kiek pakilęs į šlaitą, atsiduri neaukštų eglaičių ir krūmokšnių miškastepėje, o palipęs dar aukščiau, patenki į maumedžių taigą.
Ežeras mongoliškais masteliais nėra didelis, tačiau jo krantai labai vaizdingi, o paežerėje nedideliame plote gausu dėmesį patraukiančių gamtinių objektų. Pirmasis jų – užgesęs Chorgo ugnikalnis. Jo kraterio aukštis virš jūros lygio – 2210 m, diametras apačioje – apie 20 m, o gylis – apie 80 m. Ugnikalnis padengtas bazaltinės lavos sluoksniu, todėl atrodo juodas.
Šiaurinis vulkano šlaitas tankiai apaugęs sibiriniais maumedžiais. Sprendžiant iš maumedžių kamienų liekanų, augti medžiams vulkano šlaituose nelengva ir dėl sudėtingų augimo sąlygų jų kamienai „susisuka“ tarytum virvės. Šalia kraterio daug mažų olų su stalaktitais, kabančiais ant jų sienų ir lubų. Maždaug prieš 8000 metų lava užliejo šalia esančius nedidelius slėnius. Juose dabar auga taigos lopinėliai, kuriuose gausu įvairių miško uogų ir žydinčių žolių, dažnai sutinkami elniai, laukinės ožkos, šernai, įvairūs paukščiai.
Stovėjimo aikštelėje prie ugnikalnio, Donaldas susižavėjo mongoliška kaligrafija. Besijuokiančiai dailės studentei išaiškinęs, jog jis – „Donaldas“, tik ne tas, kuris Baltuosiuose rūmuose, paprašė užrašyti jo vardą. Merginą be kelių tūkstančių tugrikų apdovanojome dar ir lietuvišku šokoladu.
Leisdamiesi link ežero, apžiūrėjome kelias požemines įgriuvas, geologiškai susijusias su Chorgo ugnikalniu.
Tercho Baltasis ežeras yra 16 km ilgio ir 6 km pločio gėlas vulkaninės kilmės vandens telkinys. Jis susiformavo tada, kai išsiveržus ugnikalniui bazaltinė užtvanka patvenkė šalia tekančią Tercho upę. Ežere gausu žuvų, o pakrantėse – paukščių. Spėju, kad berniuko krepšyje ir buvo kažkas būtent iš šio ežero žuvų. Ežerą ir jo bioįvairovę dabar saugo tarptautinė pelkių ir šlapynių apsaugai skirta Ramsaro konvencija.
Saulė dar nebuvo užsimerkus, tačiau mūsų kompanijos pasiryžimas po dienos karščių sušokti į ežerą, išblėso vos įmerkus rankas – netgi liepos šiluma dar nespėjo sušildyti vandens. Aišku, maudytis būtų galima, ištvertume, tačiau patirtis rodo, kad tegu ir trumpos maudynės tokiuose šaltuose, tirpsmo vandenimis maitinamuose kalnų telkiniuose vėliau neigiamai atsiliepia sklandžiam sąnarių lankstymuisi.
Mūsų vakarienė prie jurtos taip pat neužsitęsė – Mongolijos klimatas pademonstravo savo rūstį: per valandą taip atšalo, kad teko ne tik kraustytis į jurtą, bet ir pasikurti krosnelę: temperatūra nukrito iki 10 laipsnių šilumos. Čia būtina gerai prisitaikyti prie tokio kompromisų nežinančio vietinio klimato, kai dieną labai kaitina, o vakare tenka sėdėti prie ugnies.
Turistinėse stovyklose krosneles pakuria personalas, reikia tik nepamiršti palikti neužrakintas jurtos duris. Nors jei ir užsirakinsite, jie turi savų įrankių jūsų durims atrakinti. Tad mongolo su auksiniu dantimi arba mongolės be to danties naktinio vizito vis tiek neišvengsite: jie juk jums tik gero nori. Jie kūrena krosneles kedro mediena – to gėrio turi sočiai.
Tikrasis turistinis sezonas Mongolijoje tetrunka 2 vasaros mėnesius, kitu gi metų laiku į šalį važiuoja tik keliautojai-profesionalai, tiksliai žinantys, ko ieško – jodinėjimo arkliais stepėje žiemą, žvejybos ar kitų panašių dalykų.
Stovykloje, kurioje apsigyvenome, jau radome didelę mongolų kompaniją. Ji susikūrė didelį laužą, visą vakarą gėrė degtinę, dainavo, o lietuviška klausa lengvai išskyrė „Kelelį tolimą“.
Kitą rytą vaizdingais ežero krantais riedėjome link kito ežero – Chovsgulo. Tolstant nuo Tercho Baltojo ežero kelias vis prastėjo, ėmė lyti lietus, o aštrūs akmenys vėl „pasižymėjo“ – teko vėl keisti ratą. Kelias slinko lėtai, nes pakeliui buvo daugybė gilių pratakų, kuriomis vanduo teka tik pavasariais, tirpstant sniegui. Tačiau netgi tuščias šias laikinų upių vagas įveikti automobiliu nėra lengva, reikia vairuoti labai susikaupus.
Priešpietinio poilsio metu paskaičiavome, kad nei Muruno, nei tuo labiau Chovsgulo su šviesa pasiekti nebepavyks. Baa patarti nusprendėme tiesiog anksčiau sustoję įsirengti stovyklą ir miegoti miške.
Orgilo kaimelyje mūsų laukė eilinė šviežio, kvapnaus chušuuro porcija. Belaukiant, kol jis iškeps, stebėjome kaimo gatvės vaizdus. Gatve jodinėjo raiteliai spalvingais Naadam progai skirtais rūbais, o mumis itin domėjosi kaimo vaikai, kuriuos vaišinome lietuviškais saldainiais. Apskritai visas šis vaizdas ir dvasia labai priminė Laukinių vakarų miestelio vaizdą, kvepiantį nesuteršta, pirmaprade laisve.
Keliaudamas po įvairias šalis pastebėjau porą keistų dėsningumų: apie šalies ir jos žmonių laisvę daug ką pasako pora indikatorių, kurie, rodos, su pačia laisve neturi nieko bendro: tai kuro kainos degalinėse ir galimybė šalyje naudotis Google Street Viewer'iu. Jei benzino kaina vienoda visose degalinėse, tai nelaisvos šalies indikacija. Taip pat jei Google žemėlapiuose įmanoma rasti ne tik kosminį vaizdą bei žemėlapį, bet ir gatvės vaizdus, tikėtina, kad šalis yra laisvesnė ir demokratiškesnė.
Nevienodos kuro kainos greičiausia reiškia, kad kainų nereguliuoja valstybė ir verslininkai yra laisvi nustatyti kainas pagal vietinę konkurencinę aplinką. Mongolijoje surasti vienodas kainas degalinėse yra sunku, o jei ir randi, tai, greičiausia, tėra atsitiktinumas.
Google Street Viewer'iu Mongolijoje irgi galima naudotis, tačiau čia jis ribotas dėl techninių galimybių. Bet pats faktas, kad vyriausybė nemato prasmės slėpti nuo pasaulio to, kas ir taip akivaizdu, yra sveikos mąstysenos požymis.
Orgilo parduotuvėlėje papildę vandens ir ledų atsargas, važiavome kalnų slėniu toliau. Likus iki saulės laidos trims valandoms, sustojome tiesiog miško pakelėje. Santykinai pakelėje. Įsirengti stovyklą šalia kelio Mongolijoje – prasto tono ženklas. Pagal vietinius papročius, stodamas poilsio ar rengdamas stovyklą, privalai atsitraukti nuo kelio per pagarbų atstumą, kad nei tau kas maišytų, nei tu pats ką nors iš pravažiuojančių verstum jaustis nepatogiai, stebint tavo „ūkį“. Šis mongolų kraujyje glūdintis laisvės ir erdvės pajautimas ir mokėjimas ta erdve pasinaudoti savo ir kitų gerai savijautai mane sužavėjo.
Įsirengę negudrią stovyklą ir kiek užkandę, išėjome į kalnus pasidžiaugti vaizdais. Kiek akis užmatė, tęsėsi žalia maumedžių taiga apaugę keteros, kloniai su retais baltais jurtų taškeliais, o ausis maloniai glostė lengvas vėjas. Vakarienei gaminti susikūrėme laužą, kuriame bandėme deginti ir mongolišką kurą – sausą karvės mėšlą. Tokį kurą vietiniai naudoja stepėse, kur nėra medienos. Rezultatas nustebino – jis dega panašiai, kaip durpių briketas – pakankamai ilgai ir kaitriai. Ir nekainuoja nieko. Reikia tik susirinkti.
Ilgai vakarojome prie laužo, dainavome lietuviškas dainas, o vieną sutartinę išmokėme dainuoti ir patį Baa. Mums net pasirodė, kad jam patiko.
Rytą išmontavę savo pirmąją ir paskutinę nuosavą stovyklą, greitai pasiekėme Muruną, o popiet rankas merkėme į Chovsgulo, dažnai vadinamo Tamsiai mėlynuoju perlu, vandenį.
Geologiniu požiūriu šis ežeras yra Baikalo tąsa ir pasižymi daugeliu analogiškų savybių – ilgas ir siauras, gilus, stačiais šlaitais. Baikalo ir Chovsgulo dubenys – to paties grabeno dalys, tik kalnodarų metu atskirtos viena nuo kitos.
Chovsgulas yra didžiausias Mongolijoje ir antras pagal savo tūrį (po Baikalo) gėlas ežeras Azijoje, savyje talpinantis apie 1 proc. pasaulinių gėlo vandens išteklių. Ežere gyvena daugybė vertingų žuvų rūšių, o pakrantėse sutinkama didžiulė gyvūnų įvairovė: vien tik paukščių priskaičiuojama apie 200 rūšių. Ežero pakrantėse randama daug akmeninių stelų su bronzos amžiuje gyvenusių pirmykščių žmonių pavaizduotomis elnių medžioklės scenomis.
Šiuo metu paežerėse gyvena apie 300 klajoklių tsatanų – mažiausios Mongolijos etninės grupės – atstovų, puoselėjančių senąją patirtį ir tebeauginančių elnius. Įdomu tai, kad dėl ganyklų elniams šie žmonės savo gyvenamąją vietą keičia vidutiniškai 10 kartų per metus.
Chatgalo prieplaukoje automobilį palikome Baa globai ir patys motorine valtimi išplaukėme į iškylą. Nors kai kurie kompanijos nariai iškylą drebančia ne pirmos jaunystės metaline valtimi priskyrė prie aštresnių įspūdžių kategorijos, man gi tai vėl pasirodė kaip proga įkvėpti pilnus plaučius laisvės ir erdvės. Pakeliui aplankę vieną iš salų, po valandėlės išlipome prieplaukoje, kur mūsų laukė Baa. Išsirinkome stovyklą ir apsigyvenome.
Ilgas kratymasis automobiliu dykumomis ir stepėmis buvo jau kaip reikiant įkyrėjęs, todėl nusprendėme Chovsgulu ir jo apylinkėmis pasigėrėti porą dienų. Viskas, ką patyrėme per porą dienų, buvo puiku – iškylos po kalnus, kur mėgavomės kvapą gniaužiančiais kalnų, taigos ir ežero vaizdais, desantai profesionaliais fotoaparatais „ginkluotų“ korėjiečių, fotografuojančių gėlytes ir drugelius, pasivaikščiojimai paežere, maudynės, skysta mongoliška manų košė rytais, aiškus užburiantis mėnulis virš ežero vakarais, jakų bei arklių kaimenės paežerėse, draugiški vietiniai žmonės ir elnių augintojų turgus.
Ir tik vienas „bet“: vakarais paežerės vieškeliu imdavo važiuoti tokie tuntai automobilių, kad, rodos, vienu metu į paežerę susirinkdavo pusė Ulan Batoro. Kuris, beje, už 900 km. Ilgiau pabuvę prie Chovsgulo, pastebėjome, kad jei Gobyje daugiau koncentruojasi užsienio turistai, tai prie ežero ilsisi vietiniai žmonės. Tuos automobilius dar būtų galima kentėti – vietos šioje šalyje užtenka visiems, tačiau jie keldavo tumulus dulkių, per kuriuos kartais net ežerą buvo sunku įžiūrėti.
Vienintelis efektyvus gynybos būdas – senas, vos ropojantis rusiškas ZIL'as su cisterna, kuris siurbdavo iš ežero vandenį ir liedavo ant čia pat esančio kelio. Kitas gynybos nuo dulkių būdas – nebe toks romantiškas – tiesiog ant kelio priridenama rąstų, verčiančių automobilius daryti staigius viražus ir neleidžiančių jiems įsibėgėti bei kelti daug dulkių.
Po poros dienų atsisveikinome su Chovsgulu ir patraukėme atgal Ulan Batoro link. Pakeliui pietaudami Murune gavome dar vieną išgyvenimo mongoliškame tualete pamoką: jei „reikalo“ atlikimas už kampo arba tualetuose be perskyrų (vyrams ir moterims) mūsų nebestebino, tai šį kartą teko balansuoti ant kelių papuvusių ir girgždančių lentų tam, kad neįkristum į tualeto rezervuarą. Tie, kas yra gyvenę Sovietų Sąjungoje, su skylėmis grindyse ir bizantiškais tualetais puikiai pažįstami. Tačiau su tokia konstrukcija, kurioje vietoje skylės grindyse tiesiog trūksta vienos lentos, iki šiol nebuvo tekę susipažinti.
Kadangi per vieną dieną įveikti 900 kilometrų iki Ulan Batoro mums nepavyko, tai nakvojome vidurkelyje – Erdenete, antrame pagal dydį Mongolijos mieste. Vakarinė ekskursija po miestą darė tokį įspūdį, lyg klaidžiotum po Visaginą – sovietišką darbininkų miestą. Į akis krinta daugybė sporto centrų, patraukliai ir civilizuotai atrodančių pasilinksminimo vietų – barų, kino teatrų, tačiau yra ir kita medalio pusė – gatvėse matyti daug girtų žmonių. Bet tai neturėtų stebinti – kalnakasių miestas išaugo per pastaruosius porą dešimtmečių, o pagrindinis augimo variklis buvo didžiausia Mongolijoje vario kasykla, per metus gaminanti 530 tūkst. tonų vario koncentrato.
Iki 2016 m. kasyklą valdė rusai, vėliau ji buvo nupirkta mongolų, o pastaruoju metu vyksta teisminiai ginčai dėl nuosavybės tarp privačios kompanijos ir vyriausybės. Kol kas neaišku, kur tie ginčai nuves ir ar tai išeis į naudą miestui.
Erdenete prajuokino paveikslas viešbučio restorane. Jame, nupieštame pagal „Paskutinės vakarienės“ stilistiką, galima rasti daugybę pasaulio žymiųjų ir galingųjų. Vėpsojimas į šį „šedevrą“ bent šiek tiek atitraukia dėmesį nuo „mėsingo“ ir ėmusio pabosti mongoliško meniu.
Artėdami prie Ulan Batoro, stabtelėję prie nedidelio upeliuko, papietavome. Judrus lyg gyvasis sidabras užeigos šeimininkės sūnus papildomai mums įsiūlė didelę rūkytą žuvį. Kompanijos moteriškoji pusė vėl skeptiškai reagavo į šį pirkinį. Tačiau kaip ir kepta žuvis, pirkta degalinėje pas berniuką, nepaisant didelio pasitikėjimo nekeliančios aplinkos, kurioje žuvis buvo ruošiama, antrasis pirkinys mūsų taip pat nenuvylė: jis puikiai papuošė vieno iš klubo narių gimtadieninės vakarienės stalą.
