Apie ką mes čia…
Netinkamu laiku susipažinę, pianistas Viktoras ir kerinčio balso dainininkė Zula vos tik vienas kitą pamatę – įsimyli. Tačiau jų meilei nėra lemta ilgai gyvuoti dėl daugybės sunkumų, kuriuos jie turi patirti norėdami būti kartu. Žinoma, viltis miršta paskutinė ir net po daugelio metų, išsiskyrę, sukūrę nuosavas šeimas, Viktoras su Zula žino, jog jų širdys visada priklausys vienas kitam.
Kūrinio turinys
Su lenkų kinu esu susipažinęs nuo pat vaikystės, kai per tokį kanalą kaip „Polsat“ buvo rodomi kultiniai 90-ųjų lenkų kriminaliniai filmai „Sara“, „Šunys“, „Krolis“, nuostabios dramos „Tėtis“ ir „Ponas Tadas“, juodojo humoro komedijos „Kileris“ su „Nieko juokingo“ bei, žinoma, klasika tapę „Pelenai ir deimantai“, „Faraonas“, „Tvanas“, „Kanalas“ ir „Kryžiuočiai“.
Tačiau po 2000-ųjų kažkaip jų kinas tapo monotoniškas, prastas, neįdomus ir visiškai neskleidžiantis kažkokio pozityvo. Ir tai buvo išties keista, nes šalyje dirbo tikrai talentingi žmonės. Gal čia buvo toks tamsus laikotarpis lenkų kine, o gal tiesiog buvo problemos su finansavimu? Sunku pasakyti. Bet tai tęsėsi maždaug dešimtmetį, kol kino ekranuose nepradėjo rodytis įvairaus žanro trileriai, dramos, komedijos, kariniai ir veiksmo filmai, kurie tapdavo tikrais hitais tėvynėje ir tose šalyse, kuriose susiburdavo nemažos lenkų emigrantų bendruomenės.
Vien nuo 2010 metų galima įvardyti daug gerų filmų pavadinimų, kurie džiugina, priverčia susimąstyti, stebina ir tuo pačiu kelia baimę. Tarp tokių išskirtinių juostų puikuojasi Agnieszkos Holland „Oskarui“ nominuota drama „Tamsoje“, viena geriausių visų laikų lenkiškų romantinių komedijų „Vienišių planeta“ su Maciejumi Stuhru priešaky, šilta ir nuotaiką kelianti kalėdinė trilogija „Laiškai Kalėdų Seneliui“, kriminalinis trileris „Kelių policija“, šiurpą kelianti juosta „Žaidimų aikštelė“ bei, žinoma, „Oskarinė“ drama „Ida“.
Pastarasis filmas ir tapo viena iš svarbiausių priežasčių laukiant naujojo Pawelo Pawlikowskio darbo intriguojančiu pavadinimu „Šaltasis karas“.
Šį filmą pirmą kartą pamačiau namuose, nusipirkęs jo „DVD“ iš didžiausio Lenkijoje filmų ir muzikos parduotuvių tinklo „Empik“. Likau sužavėtas, tačiau tai ką patyriau kino salėje, yra neapsakoma. Kartais būna filmai, kuriuos geriau žiūrėti dideliame ekrane, norint gauti maksimalų įspūdį. Ir vienu iš tokių filmų yra šis Pawelo Pawlikowskio kūrinys.
Jeigu man tektų lyginti „Šaltąjį karą“ su kokiu nors Holivudiniu filmu, tai juo be jokių abejonių taptų 1942 metais pasirodęs šedevrų šedevras „Kasablanka“, kuris buvo apdovanotas trimis „Oskarais“. Aišku, gal tai ir būtų pernelyg drąsus palyginimas, bet ką galima padaryti, jeigu šis filmas tokiu yra. Ir tuoj trumpai paaiškinsiu kodėl.
Bendras juostos pastatymas ir pasakojimo stilius yra giminingas ankstesniam Pawelo Pawlikowskio darbui „Ida“, todėl įsijausti į rodomą istoriją pačioje pradžioje yra šiek tiek sunku. Tačiau po 15 rodymo minučių viskas įsivažiuoja ir galima tiesiog mėgautis kiekviena rodoma akimirka. O mėgautis čia tikrai yra kuo.
Siužetinės linijos veiksmas leidžia nuodugniai susipažinti su pagrindiniais herojais Viktoru ir Zula, kurie tiki meile, bet ją išreiškia visiškai skirtingais būdais. Ji tą daro emocionaliai, kai tuo tarpu jis – ramiai ir vyriškai neskleidžia jokių šiltų emocijų, o tiesiog konkrečiai pasako apie savo jausmus veiksmais, bet ne žodžiais. Ir jeigu iš pirmo žvilgsnio šie du personažai atrodo kaip ugnis ir vanduo, jie yra giminingesni vienas kitam labiau nei tos poros, kurios nuvalo vienas nuo kito trupinius. Būtent tokia ir turi būti meilė – kupina emocijų ir nežinomybės, nes tada jautiesi gyvas.
Pati šios neįtikėtinai gražios meilės istorija rutuliojasi dviejų dešimtmečių laiko juostoje. Pasaulis keičiasi, žmonės, mados ir muzika keičiasi, bet jausmas išlieka toks pats, koks ir buvo. Ir tą primygtinai mums pabrėžia filmo režisierius, kuris rašydamas scenarijų „Šaltajam karui“ buvo įkvėptas neįprasta savo tėvų istorija.
Be Viktoro ir Zulos santykių ir jų begalinės meilės, filme nagrinėjamos ir kitos itin svarbios temos. Viena iš jų – politinė, smerkianti Tarybų sąjungos režimą ir žodžio laisvės menkinimą. Nors apie kokią ten žodžio laisvę galima kalbėti, kai net pats menas tapo rimtu propagandos įrankiu. Visos scenos, kuriose yra pateikti Staliną šlovinantys vaizdai, pabrėžė viena – kad mes turime džiaugtis tuo, ką turime dabar, nes laisvė, sveikata ir gyvybė yra svarbiausia, ką žmogus turi, ir tuo pačiu turime užjausti tuos, kuriems teko kentėti gyvenant tais laikais.
Sąsajos su „Kasablanka“ yra ne vien meilėje ar politiniuose niuansuose, bet dar ir pačioje atmosferoje. Herojai keičia savo įsitikinimus tik tam, kad jų meilės objektai būtų sveiki ir gyvi. Ir tai parodo, koks visgi stiprus yra šis jausmas, dėl kurio esame priversti elgtis impulsyviai ir neapgalvotai.
Pasibaigus filmui ir jo metaforiškai pabaigai, kuri manau sukrės ne vieną iš žiūrovų, galėčiau teigti, jog asmeniškai man tai yra žymiai stipresnis filmas už „Oskaru“ apdovanotą „Idą“. Matyt šiuo atveju mane papirko dar ir muzikali bei bohemiška juostos atmosfera. Filmas prabėgo akimirksniu, todėl jis neturėtų prailgti net ir tiems, kurie propaguoja komercinius romantinius filmus.
Apibendrinus – tai stiprus, nuoširdus ir labai atviras meilės laiškas, kuris turi išliekamąją vertę ne tik šiuolaikiniame lenkų kine, bet ir apskritai XXI amžiaus romantinių dramų žanre. Tikiuosi, kad tokių filmų bus daugiau ir jie bus rodomi Lietuvoje ne vien festivaliuose, bet ir bus įtraukti į įprastinius kino repertuarus.
Techninė juostos pusė
Muzika, muzika, muzika... Tai yra filmas apie meilę ir muziką, todėl garso takelis čia irgi sudaro nemažai įtakos bendram pojūčiui. Vien nuo dainos „Dwa Serduszka“ (angl. „Two Hearts“) eina maloniai nuteikiantis šiurpas. Ši daina tapo neoficialiu filmo himnu, kuris kiekvieną kartą leido suvirpinti širdį.
Kameros darbu likau patenkintas. Puikiai buvo nufilmuotos muzikinių pasirodymų scenos, emocionalūs filmo personažų pokalbiai ir jų aistra alsuojančios meilės scenos. Netgi dvi sekso scenos šiame filme buvo pateiktos efektingiau už kokius nors gašlius „Pilkus atspalvius“.
Vizualiai filmas malonus akims dėl savo nespalvoto pateikimo. Tikroviškumo jausmą čia pridavė ir personažų apranga, bendros patalpų ir gatvių dekoracijos, automobiliai ir netgi žmonių manieros, todėl bežiūrint šį filmą galima buvo pasijusti lyg nukeliavus laiku ir per tą pusantros valandos trukmę pamačius mums artimą pasaulį, kuris metams bėgant kardinaliai pasikeitė.
Montažas greitas. Veiksmas sukasi žaibišku tempu, todėl ir perėjimai iš metų į metus irgi vyksta pakankamai judriai. Bet tai tikrai nekenkia bendram pojūčiui. Viskas yra pasakoma konkrečiai, todėl nereikia 40 minučių scenų, kurios mums išaiškintų vienus ar kitus herojų poelgių aspektus. Garsas – tobulas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Juostoje pagrindinius vaidmenis atliko talentingi lenkų aktoriai – Tomasz Kot ir stulbinančio grožio diva Joanna Kulig. Tarp jų jautėsi chemija, todėl nė viena scena su jais neatrodė dirbtinai. Visos jų emocijos, visi pasakyti žodžiai ir netgi žvilgsniai sukūrė išskirtinį ir jausmingą paveikslą, dėl ko jiems didelis ačiū.
Antraplanėse rolėse filme buvo galima pamatyti itin šiuo metu populiarų Lenkijoje aktorių Borisą Szycą, charizmatišką juostos „Esu žudikas“ žvaigždę Agatą Kuleszą ir nuostabų draminį aktorių Adamą Woronowiczą. Kiekvienas iš jų atrodė ne ką mažiau natūraliai už pagrindinę porą.
Verdiktas
„Šaltasis karas“ – be jokių abejonių, tai yra vienas geriausių XXI amžiaus lenkų filmų, kuris savyje neša daug svarbių šiuolaikiniam žmogui aktualių žinučių, susijusių su begaline meile, žodžio laisve, žmogiškumu vienas kitam ir neįgyvendintomis svajonėmis.
Be įdomios ir tikrais įvykiais įkvėptos prasmingos istorijos, šis filmas paperka dar ir nuostabia pagrindinių aktorių vaidyba, kruopščiai atliktu režisieriaus darbu, prikeliant ne itin maloniai nuteikiantį istorinį laikotarpį, bei savo muzikalumu su jausminga daina „Dwa serduszka“ priešaky.
Filmo anonsas:
