Tai mūsų, suaugusiųjų „darbas“ savo vaikus auklėti, supažindinti juos su aplinkos lūkesčiais elgesiui, mokyti mažuosius elgtis tinkamai. Deja, dar gana dažnai vaiko auklėjimas, jo drausminimas, siekiant netinkamų elgesio įpročių keitimo, yra siejamas su jo baudimu. Dažniausiai taip yra kai nežinome kaip, nebaudžiant vaiko, galima pasiekti gerų rezultatų.
Vaiko auklėjimas – ilgas ir sudėtingas procesas. Vargu ar įmanoma pasakyti „stebuklingą receptą“, tinkantį visoms gyvenimo situacijoms. Tačiau, galima pasinaudoti keletu rekomendacijų, praktikoje padedančių siekiant, kad vaikas pats norėtų elgtis tinkamai.
Elgesio priežastis. Norint pakeisti netinkamą vaiko elgesį vertėtų pabandyti nustatyti tokio elgesio priežastis. Stebėkime, kaip kinta vaiko elgesys įvairiose situacijose – jam kalbantis, žaidžiant su kitu vaiku, su Jumis, su kitais suaugusiais žmonėmis. Tai padės suprasti kaip ir kada prasideda Jus neraminantis vaiko elgesys, su kokiu kitų (ar kito) žmonių elgesiu jis gali būti susijęs. Netinkamas elgesys ar įprotis gali pasireikšti tik tam tikroje situacijoje, tam tikroje vietoje, tam tikru laiku, su tam tikru žmogumi. Gal vaikui patiriant nerimą, sunkumus. Gal taip vaikas siekia dėmesio ar ieško draugystės, o gal kopijuoja kito, artimoje aplinkoje esančio asmens elgesį. Todėl, siekdami pakeisti vaiko elgesį, būkite pasiruošę atitinkamai koreguoti ir savo pačių elgesio įpročius.
Mūsų reakcija. Pavykus nustatyti netinkamo elgesio ar įpročio (pavyzdžiui, nagų kramtymo) „paleidimo mechanizmą“, reikėtų reaguoti pakankamai rimtai, bet supratingai, ramiai. Tai yra, nederėtų garsiai baimintis dėl baisių pasekmių, bartis ar juoktis iš vaikui svarbios jo problemos, jo nerimo – net ir tuomet, jeigu toks nerimavimas, manome, yra nepagrįstas, paties vaiko sugalvotas. Vaikui, jo patiriami „vaikiški“ sunkumai ar nesėkmės yra ne mažiau svarbios, kaip mums „suaugusiųjų rūpesčiai“. Svarbu vaiką išklausyti, padėti išspręsti jo rūpesčius, pabūti kartu. Kai vaikas jaučiasi saugus ir mylimas, jis turi kur kas mažiau priežasčių elgtis netinkamai.
„Saugus“ pokalbis. Pasakydami „kalbi nesąmones, baik, atstok, negalima ir panašiai“, mes vaiko nenuraminame. Juo labiau, menkai padeda žodžiai „dabar tai gausi, pasakysiu tėtei (mamai), negausi planšetės, nepirksiu…“. Trumpam vaikas gali sureaguoti taip, kaip tikėjotės, tačiau tai nepadės jo elgesio pakeisti ilgam. Vietoj gąsdinimo verčiau reikėtų skirti laiko pokalbiui. Jo metu reikėtų paaiškinti savo prašymo priežastis ir netinkamo vaiko elgesio natūralias pasekmes, atsakyti į vaiko klausimus. Nuoširdus pokalbis, kai ramiai ir vaikui suprantamais žodžiais aptarsite patiriamo nerimo priežastis (esamas, o gal tik suvokiamas, ar įsivaizduojamas), vaiko jausmus, be kritikos, pašaipos, ar barimo, padės jam nurimti, pasijusti saugiau.
Klausymasis ir susitarimas. Vaikui svarbu suprasti kaip negalima elgtis (netinkamas elgesys) ir kodėl negalima (pasekmės – kas atsitiks). Atsitiks – natūrali pasekmė. Reikėtų atskirti natūralios pasekmės įvardijimą nuo gąsdinimo ar baudimo. Natūralias pasekmes reikia įvardinti, kad vaikas suprastų ryšį tarp savo elgesio ir to, kas atsitiks jam taip elgiantis. Pavyzdžiui, natūrali pasekmė – jei kramtysi nagus, jie neužaugs ir pirštukus tau skaudės. Tuo tarpu gąsdinimas ir baudimas nėra tinkami ir veiksmingi būdai vaiko elgesiui koreguoti. Pavyzdžiui, netinkamo gąsdinimo pavyzdys „jei kramtysi nagus – naktį ateis vilkas ir tavo pirštukus nusineš į tamsą“. Arba, vargu ar bus veiksminga bausmė „jei kramtysi nagus – nepirksiu planšetės“. Gal būt, vaikas susilaikys tol, kol nupirksite, jei tai bus gana greitai. Po to, labai tikėtina, netinkamas įprotis „sugrįš“. Taigi, pasakome vaikui koks jo elgesys mums nepatinka ir kokios bus natūralios pasekmės. Neretai auklėjimas šioje vietoje ir pasibaigia, manant, kad viskas padaryta. Tačiau, tai dar ne viskas.
Tinkamas elgesys. Neretai pamirštama padėti vaikui suprasti kokio jo elgesio mes tikimės. Tai yra, mes sakome vaikui kaip jam elgtis negalima. Tačiau, mes nepasakome kaip jam elgtis galima. Siekiant teigiamų elgesio pokyčių, vaikui reikėtų žinoti ne vien tik tai ko mes nenorime, draudžiame, bet ir tai ko mes iš jo norime, kokio elgesio tikimės. Jeigu vaikas nežinos ką ir kaip reikia daryti, tai, greičiausiai, jis ir toliau elgsis taip, kaip moka – netinkamai. Pasakykime kokiu tinkamu elgesiu reikia pakeisti šį netinkamą elgesį. Taip pat vertėtų papasakoti apie tokio (gerojo) elgesio privalumus, apie naudą kitiems žmonėms ir, tai svarbu, pačiam vaikui.
Visa tai įgyvendinti nebus labai sudėtinga, jei skirsime truputį laiko, būsime nuoseklūs ir vadovausimės žemiau aprašytais žingsneliais. Galime vaikui suprantama kalba, ramiai ir aiškiai:
- pasakyti, kad toks elgesys mums nepatinka
- paaiškinti priežastis, dėl kurių toks elgesys nepatinka
- pasiūlyti vaikui toje situacijoje tinkamą elgesį
- įsitikinti ar vaikas suprato, leisti jam paklausti
- papasakoti apie naujo, geresnio elgesio naudą pačiam vaikui
- aptarti su vaiku jo paskatinimo už tinkamą elgesį (savęs kontroliavimą) būdus
- susitarti kaip skatinsite už tinkamą elgesį – pasirinkite tinkamiausius būdus (vaiko norimus ir jums priimtinus)
- nuolat ir sistemingai (iš pradžių bent kas valandą, po to – bent kas dieną) pastebėti tinkamą vaiko elgesį (pavyzdžiui, jo susilaikymą nuo nagų kramtymo). Pagirti vaiką, didžiuotis jo savęs kontrolės pastangomis ir pasiekimais
- skatinti vaiko tinkamą elgesį maloniu prizu (bendra veikla, pasaka, gražiu lipduku, saldainiu ir taip toliau)
- paskatinimą vaikui už savęs kontroliavimą reikėtų pažadėti (ir suteikti) pakankamai greitu, jam suprantamu ir suvokiamu laiku (pavyzdžiui – kai sutems; kai ryte atsibusi; kai aš ateisiu į darželį po tavo miego ir panašiai). Juk mažiausieji valandų nepažįsta. Pabandykime įsivaizduoti – kaip yra sunku laukti ir stengtis, kai nežinai (nes nesupranti) kada būsi apdovanotas už pastangas!
- tikėdamiesi ir prašydami vaikų tinkamo elgesio taip pat nepamirškite įvykdyti savo pažadus!
Tėveliams reikėtų pasistengti „persiorientuoti“ nuo baudimo už netinkamą elgesį link skatinimo už tinkamą elgesį. To galima išmokti. Šioje vietoje kartais tėvai sako – nejau nebus galima drausminti? Galima, netgi reikia. Tinkamai drausminti padės aukščiau aprašytas natūralių pasekmių paaiškinimo pavyzdys. Natūralių pasekmių įvardijimas padeda vaikui suprasti kas atsitiks jam netinkamai elgiantis. O toliau – skatiname tinkamą elgesį, kad vaikas norėtų elgtis taip pat, kaip mes iš jo tikimės. Tokiu „prizu“ galėtų būti ir vaiko jau mėgstama ar nauja, jį sudominusi veikla (pavyzdžiui, apsilankymas jo mėgstamoje vietoje, susitikimas su jam patinkančiu žmogumi, žaidimas su draugu, išvyka su šeima ir taip toliau). Paprastai tai „veikia“ daug geriau, nei daikto parduotuvėje nupirkimas.
Taigi, yra dalykų kurie padeda siekiant tinkamo vaikų elgesio ir jį skatinant. Taip pat yra dalykų, kurie nepadeda šio tikslo siekti, ar trukdo.
- Suaugusiųjų „užmaršumas“. Gana dažna klaida, kai vaikui pradėjus elgtis tinkamai, netrukus mes patys pradedame „pamiršti“ jį pagirti, paskatinti, pamirštame laikytis susitarimų. Pavyzdžiui, buvome susitarę eiti į parką jei vaikas nekramtys nagų šiandien ir rytoj. Vaikui tai pavyko, bet mes „nebeturime laiko eiti“, nes mes „turime daug reikalų“.
- „Neskatinantis paskatinimas“. Kartais, siekdami vaiko elgesio pokyčių, mes numatome paskatinimą, kuris jo visai neskatina elgtis tinkamai. Pavyzdžiui, sakome – nupirksiu tau saldainių, žaislų, nors vaikas trokšta su mumis praleisti laiką, drauge pažaisti.
- „Tolimas paskatinimas“. Pasiekti tikslo gali trukdyti vaikui nustatyti tolimi terminai paskatinimui gauti (po mėnesio eisime…). Elgesio pokyčiai reikalauja gana didelių pastangų. Prisiminkime save, bandančius keisti savo elgesį (pavyzdžiui, laikytis dietos, sportuoti, atsisakyti žalingų įpročių). Atlygio už savo pastangas mes norime tuoj pat (pavyzdžiui, nevartosiu cukraus šiandien – nusipirksiu suknelę rytoj). Juo labiau vaikams reikia atlygio „dabar“ – artimu metu. Kitaip jiems sunkiau suvokti ryšį tarp priežasties – tinkamo elgesio ir pasekmės – trokštamo atlygio.
- Neaiškūs terminai. Suaugusieji neretai pamiršta, kad maži vaikai dar gali nesuvokti laiko sąvokų taip, kaip mes. Atrodytų savaime suprantama, kad pradinukui pasakius „eisime po kelių valandų“ ar „kitą savaitę“, jis supras. Tačiau, taip yra ne visuomet. Juo labiau, gali nesuprasti maži vaikai. Todėl, kalbėdami su vaiku, turėtume nurodyti numatomus terminus atsižvelgiant į jo amžių, raidą, įsitikinti ar supranta.
- Sudėtingi reikalavimai. Siekiant vaikų elgesio ar įpročių pokyčių svarbu, kad keliami reikalavimai nebūtų per aukšti, atitiktų jo raidą. Taip pat vaikui būtų sunku įgyvendinti kelis naujus mūsų reikalavimus tuo pačiu metu. Pavyzdžiui, pradėjus keisti vaiko elgesį, kartais galvojame panašiai taip: jei mes vargstame, kad tu nekramtytum nagų, tuo pačiu tu išmoksi pasikloti lovą, susitvarkyti savo žaislus, nesimušti su sese, valgyti daržoves… ir tik tuomet galėsim eiti visi į parką. Reikalavimai, tikriausiai, teisingi. Tačiau, jei to neprašėte iki šiol, lengviau tikslą pasieksite prašydami keisti vieną elgesį per tam tikrą laiką ir už jį skatindami. Kai tinkamas elgesys taps beveik įpročiu, Jūsų reikalavimai galėtų didėti. Tačiau, didesni pokyčiai „per naktį“ neįvyks.
Atminkite – praėjo tam tikras laikas kol susiformavo netinkamas vaiko įprotis, ar elgesys. Taip pat turi praeiti nemažai laiko, kad tas įprotis „pradingtų atgal“. Todėl būkite kantrūs ir sistemingi. Vis tik, jeigu situacija negerėja, o tik prastėja, Jums dėl to neramu – nebijokite pasitarti su specialistais.
psichologas.biz
