Apynasris moterims: kodėl prasikaltusioms damoms buvo dedama geležinė kaukė

Viduramžiai yra žinomi dėl tuo metu vykusių baisių kankinimų ir pasityčiojimų „siekiant gerų tikslų“, ir geležinė kaukė, kuri buvo dedama viduriniosios ir žemutinės klasės moterims, taip pat, be abejo, buvo naudojama išskirtinai „gerais tikslais", rašoma thewintagenews.com.

Geležinės kaukės priminė apynasrį su žąslais, kuris dedamas arkliams, norint juos valdyti. Panašiai ir moterims tais laikais tokiomis kaukėmis mėginta „įkrėsti proto“. Jeigu moteris buvo kaltinama liežuvavimu ar gandų skleidimu, jai grėsė toks baisus „papuošalas“ ir ėjimas per visą gyvenvietę vadinamuoju „gėdos keliu“.

Paprastai tokią moterį už pavadėlio vesdavo jos pačios vyras. Jeigu jau ji išdrįso suteršti jo garbę, tai jis pats ją ir nubaus – toks elgesys tada buvo laikomas absoliučiai logišku. Vyras vesdavo savo žmoną su kauke per pagrindinę aikštę, o susirinkę žmonės pravardžiavo ją, stengėsi įžeisti ir apspjauti.

Nepaisant šios bausmės žiaurumo, liežuvavimas ir gandų skleidimas tais laikais nebuvo laikomi tokiu rimtu nusikaltimu, kad būtų taikomos fizinės bausmės. Į pagrindinę aikštę susirinkusiems žmonėms nebuvo leidžiama į kaltinamąją mėtyti akmenų ar kažkaip ją stumdyti. Buvo manoma, kad moteris neatsako už savo liežuvį – jis pats sau, todėl ir buvo baudžiama ne pati moteris, o jos burna.

Dėl tos pačios priežasties dauguma kaukių turėjo nedidelį geležinį „liežuvėlį“: uždėjus kaukę jis atsidurdavo moters burnoje ir neleisdavo jai kalbėti.

Ypač liežuvauti mėgstančioms personoms buvo gaminamos ypatingos kaukės, ant kurių „liežuvėlių“ buvo dygliai, kad net mėginimas kažką pasakyti traumuotų. Bet vėl gi, nieko asmeniško, nes „baudžiamas liežuvis, ne moteris“.

Pirmą kartą tokia bausmė paminėta 1567 metais ir ji įvyko Škotijos teritorijoje. Tokia barbariška tradicija daugiausiai buvo paplitusi Didžiosios Britanijos teritorijose, tačiau ilgainiui išpopuliarėjo ir Vokietijoje, kur prasikaltusioms moterims be kaukės buvo dedamas ir varpas, kuris einant „gėdos keliu“ skambėdavo.

Įdomiausia tai, kad tokios bausmės buvo taikomos tik moterims ir tik iš vargingų šeimų. Aristokratų sluoksniuose liežuvavimas ir gandų skleidimas nebuvo laikomi gėdingais, o jau apie baudimą už tai – nebuvo net kalbos.

Kita vertus, moterims, kurioms teko pereiti per miestą su geležine kauke, galima sakyti, dar pasisekė. Tais laikais už neteisingus ar ne laiku pasakytus žodžius galima buvo sulaukti kaltinimo raganavimu, kas neretai baigdavosi sudeginimu ant laužo.