Pasak A. Zalatorienės, lietuvių įpročiai puoselėjant kapus ir visiems įprastos laidojimo apeigos gali prišaukti nelaimę. Dėl to būtina žinoti, kaip teisingai bendrauti su anapilin iškeliavusiais artimaisiais ir ruoštis savo mirčiai.
„Ar atkreipėte dėmesį, kad lapkričio pirmoji – Visų Šventųjų diena –dažniausiai būna itin darganota. Tai pati gamta mus tarsi įspėja – nevažiuokit, nesigrūskit, nedarykit tų avarijų. Mes įpratę prinešti mirusiesiems kalnus gyvų gėlių, statyti akmeninius paminklus, tačiau to daryti negalima. Gyvos gėlės skirtos gyviesiems. O paminklų mirusiesiems taip pat nereikia. Kapas turi būti tvarkingas, apsėtas veja ir su paprastu mediniu kryželiu. O pagerbti mirusiuosius užtenka uždegti žvakelę ir pasimelsti. Maldų niekada nebus per daug“, – laidoje „Ant bangos“ pasakoja A. Zalatorienė.
Pasak moters, daugelis nė neįtaria, kad išlydėdami artimuosius taip pat pridaro daugybę klaidų: „Mes negalime su kažkuo varžytis, kaip išlydėsime mirusius artimuosius. Kiek kilogramų mėsos ir kiek litrų degtinės suvartosime gėdėdami. Gedulas turi būti saikingas. O mirusieji turi būti deginami. Tik taip siela greičiau sugrįš į žemę ir atgims. Kol mūsų fizinis kūnas yra žemėje, mūsų siela klajoja ir negali atgimti. Ar bent įsivaizduojate kiek laiko pūva žmogaus kūnas, kaulai? Mūsų fizinis kūnas turi būti atiduodamas žemei. Tai geriausia daryti išbarstant pelenus į žemę ar į vandenį.“
