Vienas netolimų pasirinkimų vasaros pratęsimui gali būti Marokas. Na taip, su Maroku šiais laikais nieko nenustebinsi, juolab, kad yra tiesioginis skrydis iš Vilniaus į Agadirą, dukart per savaitę. Bet nustebinti aš nieko ir nesiruošiu. Ir net pats per daug nustebti nesitikiu, nes Marokas buvo jau septintoji mano lankyta arabų valstybė, todėl nemaniau, kad ji per daug skirsis nuo savo brolių Šiaurės Afrikoje ir pusbrolių Artimuosiuose Rytuose. Bet kai tokie pigūs skrydžiai, piniginė pati prasižioja. Skrydis į abi puses man kainavo 65 eurus.
Skrydis į Agadirą trunka penkias valandas ir yra ilgiausias įmanomas reisinis maršrutas iš Lietuvos. Beklausant lėktuvo keleivių pokalbių, susidarė įspūdis, kad dauguma jų yra tarpinis variantas tarp savarankiškų keliautojų ir „viskas įskaičiuota“ poilsio mėgėjų. Tokių, kurie jau lyg ir perlipę alanijų ir antalijų lygį bei norintys išbandyti kažką savarankiško, bet vis dar besiaiškinantys ar viešbutyje bus nemokamas maitinimas ir gėrimai.
Gal esate susipažinę su S. Kingo knyga ar filmu „Lengoljerai“? Joje pasakojama, kaip lėktuvas nusileidžia oro uoste, kuriame nė gyvos dvasios. Agadire pasijutau panašiai kaip to lėktuvo keleiviai, nes mūsų lėktuvui nusileidus, oro uostas buvo tuštut tuštutėlis. Milžiniškame plote stovėjo tik vienintelis mūsų lėktuvas ir atrodė, kad nusileidome kažkokiame užslaptintame dykumos oro uoste, kur be švilpiančio Sacharos vėjo daugiau nieko nėra. Aišku, yra ten ta gyvybė, tik Vilniaus lėktuvo nusileidimo laiku, visi kiti jau būna išskridę.
Tikėjausi, kad kaip ir daugumoje arabų kraštų, tik išėjus iš oro uosto, mus užpuls taksistai ir tampys į visas puses, tarsi tuo pat metu galėtume keliauti keliais automobiliais. Buvau pasiruošęs aršiai derėtis ir labai nustebau, kad niekam nepasirodėme įdomūs. Net įsižeidžiau šiek tiek.
Kažkoks arabas tingiai pasiūlė taksi, bet į derybas nėjo ir net kiek atsitraukė laukdamas kol mes apsispręsime. Jis tą darė žinodamas, kad niekur nedingsime ir galiausiai vis tiek prieisime prie jo, nes kitų pasirinkimų iš esmės nėra. Taksistai net nekonkuruoja tarpusavyje, nes turbūt dirba vienoje kompanijoje ir turi nustatytą tarifą – apie 20 eurų į miesto centrą.
Pats Agadiras yra gana naujas miestas, nes 1960 m. visą senąjį miestą sugriovė žemės drebėjimas. Todėl jame nerasite senosios arabiškos architektūros, klaidaus senamiesčio, šimtmečius skaičiuojančių mečečių, paslaptingų turgų. Miestas buvo atstatytas nesidairant į buvusią architektūrą.
Jis netgi šiek tiek paslinktas į šoną nuo senojo miesto, kad būtų arčiau jūros. Negana to, Agadiras buvo atstatytas gan chaotiškai, daryta kas norėta ir jis dabar atrodo ne kaip gražus ir naujas, o kaip netvarkingas, amžinai nebaigtų statybų miestas. Kai kurie daugiabučiai yra nelegalūs, bet žmonės ten vis tiek gyvena. Norint sužinoti, kiek butų apgyvendinta nelegaliuose namuose, reikia suskaičiuoti satelitines lėkštes ant stogų. Ten tokios vis dar yra reikalingos kaip, kad pas mus buvo tais gūdžiais 1994-aisiais.
Taigi, senovės mėgėjai ieškantys tūkstančio ir vienos nakties stiliaus atmosferos, Agadire džiaugsmo nepatirs. Jos ieškoti teks vykti į Marakešą ar į kitus miestus. Be to, Agadiras nėra maniakiškai religingas – tai gana laisvas ir į turizmą orientuotas Maroko miestas.
Ką gi tada ten veikti, paklausite jūs? Galite nuvykti į Masa dykumą ar į užmiestyje esantį krokodilų parką pažiūrėti krokodilų. Geriausia atrakcija mieste – paplūdimiai. Bet vėl gi, neužsimirškite, kad esate vienoje iš arabų šalių. Viešint juose naivoka tikėtis Karibų, Havajų ar jau minėtos Antalijos paplūdimių lygio. Čia reikia nusiteikti, kad švaros ir tvarkos sąvokos bus suprantamos skirtingai nei mūsuose. Vis dėlto Agadiro paplūdimiai yra tvarkomi ir Maroko standartais švara juose pakenčiama.
Privatūs viešbučių paplūdimiai sutvarkyti geriau nei viešieji, bet norėtųsi dar geresnės kokybės. Tačiau čia Marokas. Norite švaros ir tvarkos – vykite į Portugaliją. Jei norite švaresnių paplūdimių pačiame Maroke – samdykite taksi ir vykite į užmiestį. Ten mažiau žmonių, taigi, mažiau ir šiukšlių. Vis dėlto tolimesnė kelionė po Maroką parodė, kad Agadiro paplūdimiai dar ne visai prasti.
Kalbant apie maistą arabų šalyse mano patirtis prasta. Keliaudamas jose dažniau apsinuodydavau nei neapsinuodydavau. Tai blogas reiškinys, kuris suformuoja fobiją. Apsinuodijimas kelionėje labai apkartina viešnagę, sugriauna planus ir nuotaiką. Mano brolis sykį apsinuodijęs Maroke išgulėjo paslikas tris dienas ir iki šiol apie Maroką negali kalbėti nesusikeikęs. Praėjo jau kuris laikas, bet jis šią šalį vis dar vadina duobe. Net nebandome jam siūlyti duoti Marokui dar vieną šansą. Kalbant tik tarp mūsų, marokiečiai maisto higieną irgi supranta kitaip nei mes. Jų standartai ženkliai paprastesni.
Ką darėme saugodamiesi nuo apsinuodijimo? Ieškojome viešbučių turinčių virtuves ir maistą gaminomės patys. Nuobodu ir neišradinga, sakote? Tegul bus taip, bet bent jau žinojome, ką valgome ir nereikėjo spėlioti ar kokio restorano virėjas nepjaustė mano salotų ką tik paglostęs benamį kačiuką. Todėl apie Maroko restoranus daug nepapasakosiu, atsiprašau iš anksto.
Tiesa, gal padoriems žmonėms ir negražu šiais laikais apie tai kalbėti, bet naudojome ir dar vieną liaudyje populiarų būdą apsisaugojimui nuo apsinuodijimo – degtinę baltąją. Ją pirkome Agadiro oro uoste. Mokėta buvo brangiai, bet vaistai brangūs ne tik Lietuvoje. Ar pavyko išlikti neapsinuodijusiems? Pavyko, bet tik tol kol turėjome dezinfekcinio skysčio. Apie tai dar pakalbėsime.
Mūsų Agadiro viešbutis buvo puikus, švarus ir visiškai nebrangus. Miesto centre, su dviem miegamaisiais, virtuve ir vaizdu į vandenyną. Vaizdas į vandenyną buvo aktualus tik tada, kai periodiškai nuo jo neatslinkdavo rūkas uždengdavęs visą miestą. Ir tas kanalizacijos kvapas galėjo kiek rečiau atakuoti miesto centrą. Nakvynės kainos Maroke tikrai nesikandžioja. Trivietis kamabrys gerame viešbutyje kainuoja 30-45 eurus, žmogui – 10-15 eur.
Apie kažkokias gražias vietoves pačiame mieste nelabai yra ką parašyti, nes nieko per daug įdomesnio jame ir nėra. Miestas didžiuojasi savo mini zoologijos sodu su kelių rūšių vištomis ir ožiais, bet gyvūnų parkelis Vingio parke, mano nuomone, yra geresnis.
Miesto taksi yra nebrangūs, todėl jais galima važinėtis netaupant, jei tik sugalvosite, kur važiuoti. Tiesa, raudoniems miesto taksi neleidžiama vykti už miesto ribų, tad jei norėsi pasivažinėti užmiestyje, teks ieškotis tarpmiestinio. Važiuojant automobiliu, prie šviesoforų į akis lenda juodaodžiai prašydami pinigų. Taksistas mums paaiškino, kad jie ne marokiečiai, o atvykę iš kitų Afrikos valstybių ir išnaudoja Maroką kaip tramplyną Europai pasiekti.
Agadire būkite atsargūs su lietuvių kalba. Garsiai neapšnekinėkite europietiškai atrodančių žmonių, ypač vos tik atvykę. Nepamirškite, kad kartu su jumis iš lėktuvo išlipo dar beveik du šimtai lietuvaičių, kurie dar nespėjo pasklisti po Maroką ir greičiausiai yra visai netoli jūsų. Tad garsiai pakomentavę kieno nors figūrą ar aprangą, galite gauti piktą atsakymą atgal.
Agadiras – tai tik vartai į Maroką. Jame galima praleisti porą trejetą dienų gulinėjant paplūdimiuose. Vis dėlto tikrasis Marokas prasideda išvažiavus iš Agadiro. Tik mums išvykti pasirodė ne taip lengva, kaip tikėjomės. Laukite tęsinio.
