Gamybą bei vartojimą, paremtą neatsinaujinančiomis žaliavomis – nafta, dujomis, akmens anglimi, jau bandoma palikti praeityje. Pavyzdžiui, degalai, drabužiai ar farmaciniai preparatai gali būti gaminami ir iš medienos. Tokia nauja realybė.
Bioekonomika apima atsinaujinančių biologinių išteklių gamybą, jų ir atliekų perdirbimą į maistą, pašarus, biologinės kilmės pramonės gaminius ar bioenergiją. Jos šalininkai teigia, kad tai leidžia ne tik mažinti neatsinaujinančių žaliavų vartojimą, bet ir paskatina inovatyvių produktų atsiradimą ir vystymą, naujų darbo vietų kūrimą ir kt.
Ši nauja ekonomikos vystymosi banga įtraukia žemės ūkio, miškininkystės, žuvininkystės, maisto, chemijos, biotechnologijos, energetikos pramonės ir kitas šakas.
Per daug išvežame žaliavos
Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Ekonomikos ir vadybos fakulteto prof. dr. Vlada Vitunskienė tvirtina, kad Lietuvos ekonomika turėtų būti skatinama atsisakyti neatsinaujinančių žaliavų ir pereiti prie biologinių išteklių.
„Vakarų šalyse bioekonomika tapo viena iš prioritetinių vystymosi krypčių. Iki 2030 metų pasaulyje prognozuojamas ne mažesnis kaip 7 proc. metinis biologiniais ištekliais grįstų produktų rinkos augimas. Pavyzdžiui, norvegai savo nacionalinėje bioekonomikos vystymo strategijoje yra numatę 2100 metais visiškai atsisakyti iškastinių išteklių“, – DELFI kalbėjo ji.
Profesorė sako, kad Lietuvoje jau turime pažangių ir ieškančių žmonių, pastebimas biotechnologijų sektoriaus didelis potencialas ir augimas. Anot jos, mūsų miškai ir žemės ūkio naudmenos – pagrindiniai ištekliai, tinkantys bioproduktams gaminti, tačiau mes daug eksportuojame biomasės, o mažai sukuriame aukštos pridėtinės vertės produktų.
„Štai medienos vartojimas šildytis – žemos pridėtinės vertės produktas, o juk ją galima perdirbti į degalus ar net farmacinius preparatus. Kai kurios žemdirbių organizacijos džiaugiasi, kad sugebame tiek daug eksportuoti grūdų. Tačiau tuo reikia labai susirūpinti. Grūdinių kultūrų plotų plėtra neigiamai veikia biologinę įvairovę, degraduoja dirvožemis. Jau dabar žemdirbiai įterpia į dirvą bakterinius preparatus ir bando ją gaivinti. Pagalvokime, kas gali atsitikti dar po 50 metų, jei tokio požiūrio nekeisime?“ – dėstė V. Vitunskienė.
Pasak mokslininkės, į bioekonomiką reikia pažvelgti kompleksiškai – tai biožaliavos gamyba, jos (taip pat ir bioatliekų) perdirbimas, vartojimas ir kt., turi veikti ne vien tiekimo, bet vertės grandinė, kai jos dalyviai, ieškodami racionalių sprendimų, derina interesus.
Neišnaudojame miškų potencialo
Privačių miškų savininkų asociacijos (PMSA) vadovas Aidas Pivoriūnas, matydamas šalyje užsimezgančius bioekonomikos daigus, stebisi, kad nesugebame išnaudoti savo turimų resursų potencialo – net septintadalį reikalingos medienos Lietuva importuoja.
„Užsimerkime ir pagalvokime: aplink esantį visą plastiką gali pakeisti daiktai, sukurti iš vietinės medienos. Iš jos užsienyje jau gaminami suyrantys buteliai, degalai ar rūbai. Inovacijos žengia koja kojon – moksliniai institutai kartu su medienos pramonės atstovais ir miškų augintojais kuria naujas technologijas. Lietuva jau dešimtmetį vėluoja savo miškų ūkį integruoti į bioekonomiką. Mūsų šalyje dar priimta, kad miškų negalima naudoti, o pažangiose šalyse manoma, kad protingai naudojami jie gali teikti naudą visuomenei, gamtai ir ekonomikai“, – DELFI sakė jis.
A. Pivoriūnas pateikė Skandinavijos šalių bei Kanados pavyzdį, kur stipriai plečiami jaunuolynai, nes medienos panaudojimas laikomas vieninteliu būdu, galinčiu padėti atsisakyti naftos produktų
„Tai gali būti vienas iš darnų vystymąsi užtikrinančių pagrindinių veiksnių. O mes reaguojame lyg akmens amžiuje. Kaip galima kalbėti apie bioekonomiką, kai žmonės ginčijasi dėl miško kirtimo. Valdžiai patogu reaguoti į protesto akcijas, bet ji neįgali kurti ir vesti kartu su procesais, vykstančiais pažangiame pasaulyje. Gamtoje nieko nedarymas yra pati blogiausia aplinkosauga. Ši paradigma Vakarų pasaulyje yra suvokta prieš 15–20 metų. Aišku, ištekliai turi būti naudojami labai protingai, be žalos gamtai“, – kalbėjo PMSA vadovas.
Kaip atlaikys gamta
V. Vitunskienė pabrėžė, kad vienareikšmiškai aišku, jog vystant bioekonomiką būtina strategiškai įvertinti, kokią naštą gali atlaikyti mūsų gamtiniai ištekliai: „Reikia įvertinti turimą potencialą, galimą poveikį aplinkai. Čia turi dirbti mokslininkai ir politikai, verta atsižvelgti į pažengusių šalių patirtį.“
Europos Sąjungos ar Norvegijos dokumentuose pabrėžiama, kad bioekonomikos varomoji jėga turi būti inovacijos. Bet klaidų pasitaiko. Europos Komisijai teko pripažinti, kad negalima klonuoti žemės ūkio gyvūnų. Nepasiteisino ir maistinių augalų plotų padidinimas pirmos kartos biodegalų gamybai – teko pripažinti, kad tai paskatino ir maisto kainų augimą.
A. Pivoriūnas priminė, kad per pastaruosius 70 metų miškingų plotų apimtis Lietuvoje padidėjo apie 3 kartus – iki 32 proc. Tai ypač padidėjęs po II pasaulinio karo milžiniškas turtas, į kurį įdėta daugybė žinių, įdiegta daug šiuolaikinių metodų, regionuose sukurta darbo vietų.
„Niekada nebus taip, kad visi bus patenkinti. Turi būti nustatyti prioritetai ir gairės, pavyzdžiui, kad per ateinančius kelius dešimtmečius šalyje bioekonomikos įnašą padidintume 5 kartus. Pasiekime tokį tikslą ir pažiūrėkime, ar nukentėjo gamta. Jei protingai elgsimės, drįsčiau sakyti, kad ne. Tiek miškininkystės, tiek medienos pramonės, žemės ūkio atstovai gali visuomenei atvirai parodyti savo dideles galimybes vystyti bioekonomiką“, – siūlė PMSA vadovas
Laukia politinio postūmio
ASU Ekonomikos ir vadybos fakulteto mokslininkai pernai pristatė Lietuvos bioekonomikos plėtros galimybių studiją, kuri parengta kartus su Lietuvos energetikos instituto, Norvegijos bioekonomikos tyrimų instituto ir Latvijos žemės ūkio universiteto ekspertais. Šis darbas galėtų būti atspirties taškas nacionalinei bioekonomikos plėtros strategijai rengti.
„Turi atsirasti didesnis visuomenės ir verslo interesas. Kol kas šalyje per mažai domimasi bioekonomika, daugybė žmonių nesupranta, kodėl pažangios šalys pabrėžia jos vystymą. Pirmiausia reikia šviesti politikus, verslininkus, mokslininkus ir pačius vartotojus, įveikti baimę naujovėms. Turime gerai suvokti, kaip stipriai dėl mūsų vykdomos ekonominės veiklos degraduoja aplinka, pats laikas sumąstyti, kokią planetą paliksime savo vaikams ir anūkams“, – kalbėjo V. Vitunskienė.
Ji pabrėžė, kad kiekvienas iš mūsų jau dabar gali pradėti elgtis kitaip, bet visuomenei pirmiausia reikia politinio postūmio, nes be jo rinkos ekonomikos sąlygomis savaime šis procesas nesiplėtoja –būtinas strateginis požiūris.
