Ne, ne... Vanagas neprisikėlė, nors ką gali žinoti... Bet apie viską nuo pradžių.
Labai apsidžiaugiau, kai pasklido žinia, kad surasti Adolfo Ramanausko – Vanago palaikai. Tikriausiai tai bus vienintelės tokio rango, pokario kovotojo laidotuvės. Jono Žemaičio palaikus surasti tikimybė yra labai maža.
Mano specialybė – istorijos mokytojas, todėl Lietuvos pokario tema man nėra svetima. Domiuosi, skaitau, susitinku su pokario kovų dalyviais ir paprastais žmonėmis, kurie turi ką papasakoti apie tuos laikus. Puikiai žinau, koks sudėtingas metas buvo visiems: ir kovotojams, ir rėmėjams, ir paprastiems žmonėms, kurie tikėjosi „tyliai“ gyvendami, pragyventi tą sudėtingą laikotarpį.
Vanagas yra vienas iš tų, kurį galime laikyti pavyzdžiu visiems pokario kovotojams. Nevartojo svaigalų, visada pasitempęs, tvarkingas, žvalus, kultūringas ir linksmas, visada randantis tinkamą žodį paprastam kaimo sodiečiui. Negailestingas priešui ir teisingas paprastam kaimo žmogui. Todėl, kad ir kokį purvą ant jo piltų, jis kaip vanduo nuo žąsies... nelimpa ir viskas. Didžiausia pagarba Vadui.
Atvykau atiduoti paskutinės pagarbos mūsų Vadui. Deja, labai nuliūdau.
Pirma. Atsisveikinti su mūsų didžiavyriu galima buvo tik (penktadienį), t. y. darbo dieną nuo 10 iki 20 val. ir šeštadienį nuo 10 iki 12 valandos. Kodėl? Susidaro įspūdis, kad kažkam iš dabartinių valdžios personų labai reikalingas laisvas savaitgalis? Penktadienį sudėtinga provincijos žmogui viską mesti ir vykti į Vilnių. Kodėl provincijos žmonės negali atsisveikinti su mūsų visų didvyriu. Kaip tik provincija, mūsų kaimai ir miesteliai, turi didžiausią teisę atiduoti pagarbą Vadui. Ta provincija ir išugdė jį. Tai provincijos žmonės ir pakilo į kovą ir sudėjo didžiausias aukas. Manau, ne vienas istorijos mokytojas būtų atvežęs pilnus autobusus moksleivių. Tai puiki galimybė mokytojui ugdyti vaikuose pagarbą už laisvę kovojusiems.
Ne viena šeima, tikrai būtų atvykusi į Vilnių atiduoti savo moralinės skolos kovotojui, jei būtų galima atsisveikinti ir šeštadienį, bei sekmadienį. Deja, viskas daroma greitai ir skubiai. Dėl akių ir TV kamerų.
Antra. Atvykus į bažnyčią, jau išeinant akys užkliuvo už išdėliotų lankstinukų. A5 formato, atspausdinti spausdintuvu ir susegti su paprastu kanceliariniu segtuku, dviem sąsagėlėm. Tuo pačiu, kuriuo prekybos centro kasininkė prisega kasos kvitą apmokant komunalines paslaugas. Tai trumpas Vanago biografijos atpasakojimas ir laidotuvių programa. Atrodo, kad Vanagas priskėlė, nuvyko į savo bunkerį Dzūkijos miškuose, rėmėjai parūpino šiuolaikinę spausdinimo techniką ir Vadas pats sau atsispausdino laidotuvių programą. Pagarba žmonėms, kurie patys tai padarė. Jokiu būdu nenorių Jų įžeisti. Geriau padaryti, neturint lėšų praktiškai neįmanoma. Bet kur tie valstybės veikėjai, kurie per visus kanalus skalambijo, kad valstybė viskuo pasirūpins. Toks įspūdis, kad palaidoti reikia greitai ir pigiai.
Girdėjau vyriausybės kanclerį sakant, kad dalyvaus 33 valstybių atstovai. Tai Jūs ką, galvojate jiems duoti šias programėles? Tiesiog plika akimi matosi, kad tarp dabartinės Lietuvos administracijos ir Vanago nėra nieko bendro. Ponai, jūs patys signalizuojate visam pasauliui, kad jums šitos laidotuvės yra įvykis Nr. 66. O man jos yra šių metų įvykis Nr. 1. Jūs tikriausiai suprantate, kad tarp manęs ir man prijaučiančių iš vienos pusės ir tarp jūsų iš kitos pusės, nėra nieko bendro. Jūs ir mes gyvename skirtingose valstybėse ir skirtingose vertybių sistemose.
Trečia. Apie vertybes. Taip, mes visi buvom mokomi prisitaikyti prie ęsančios sistemos. Kitaip sakant, mokomi išgyventi. Tėvukas, tik Lietuvai tapus nepriklausoma, netgi tik po tarptautinio Lietuvos pripažinimo, pradėjo pasakoti apie pokarį, pamiškės gyvenimą. Tik tada sužinojau, kad pusė kaimo gyventojų arba tremtiniai, arba lagerininkai. Taip mūsų kartą saugojo nuo problemų. Mes visi atėjome iš tos „sovietinės“ kartos ir patys savęs nenuteisime, bet Vanagas buvo kitos kartos atstovas. Tos kartos, kuri nesutiko prisitaikyti. Todėl mes nesam verti jo.
Laidoti šį kovotoją šalia buvusių prisitaikėlių, LKP-TSKP narių... kad ir nusipelniusių Lietuvai, kad ir pačio aukščiausio rango? Atleiskite. Tai yra vertybių nesutapimai. Ateis laikas ir mes perlaidosime Vanagą. Jei ne mes, tai mūsų vaikai.