Tiek pasaulyje, tiek pirmuosius Nepriklausomybės dešimtmečius skaičiuojančioje Lietuvoje didžiąją dalį smulkiųjų įmonių sudaro šeimos verslas. Ne išimtis ir Aukštaitijos sostinė. Juk kas kitas, jei ne artimieji padrąsins, įtikės verslo sėkme, sutiks jam skirti didžiulę dalį šeimos biudžeto ir dirbs dieną naktį, neskaičiuodami atlygio.
Panevėžio verslo konsultacinio centro direktorė Akvilė Žiaunienė sako pastebinti tendenciją, jog vis daugiau žmonių kurdami verslą atsakomybe nori dalytis ne su svetimais, o su artimaisiais. Nors duomenų apie tai, kiek šeimų – sutuoktinių, brolių, seserų, tėvų – savo šeimos ūkiuose darbuojasi petys į petį, nėra fiksuojama, asmeninė specialistės patirtis ir surinkta informacija parodė, jog jei artimieji yra pasiryžę imtis verslo kartu, jie tą ir padarys.
„Mes patys darėme tyrimą, kaip vaikus reikėtų paruošti šeimos verslo perdavimui, tačiau bėda, jog ne visi vaikai noriai to verslo imasi. Dažnai išsiskiria nuomonės, tėvai tiesiog nenori primesti savo verslo idėjos, tad atžalos mieliau imasi visai kito darbo“, – sako A. Žiaunienė.
Kad sėkmingo verslo esmė – gera idėja, įrodė panevėžietis Henrikas Viduolis. Prieš daugiau nei aštuonerius metus netekęs darbo, vyras buvo priverstas ieškoti naujos veiklos, kuri užtikrintų stabilias šeimos pajamas. Nors šalį purtė ekonominė krizė, atkaklus panevėžietis surizikavo ir stačia galva nėrė į tuomet Lietuvoje neatrastą ir gan neįprastą žuvų auginimo verslą.
H. Viduolis tapo vienu pirmųjų Lietuvoje, pradėjusių pramoniniu būdu auginti lietuvių stalui ir skrandžiui egzotiškas ir, pasak pašnekovo, vis dar nepakankamai vertinimas, bet labai maistingas žuvis – afrikinius šamus ir eršketus.
Beveik dvi dešimtis tonų šamų per metus parduodavęs panevėžietis džiaugėsi, kad žuvų auginimas dirbtinėmis sąlygomis per keletą metų tapo puikiu šeimos verslu, kuriame savo vietą atrado ir vaikai. Dabar jis pripažįsta, jog užvirusi arši konkurencinė kova išstūmė šeimą iš žuvų auginimo verslo.
„Šiais laikais europiniais pinigais pristatyta tiek žuvų fermų, jog konkuruoti būtų tiesiog beprasmiška. Dabar rinka užkišta šamais, tačiau tuomet, kai buvau vienas tokio verslo pradininkų, gyvenimas iš tikrųjų ėjosi puikiai“, – sako H. Viduolis.
Paties užaugintos žuvies kokybe ir skoniu verslininkui pavykdavę įtikti net ir didžiausiems gurmanams.
Verslą pakoregavo konkurencija
Susidūręs su milžiniška konkurencija, verslus panevėžietis atrado kitą nišą, kurioje dabar ir pats jaučiasi it žuvis vandeny. Didžiąją H. Viduolio laiko dalį atima afrikinių šamų veisimas, kuris, pasak pašnekovo, leidžia uždarbiu džiaugtis kur kas greičiau, nei šias žuvis auginant. Užaugintas žuvis vyras galėdavo parduoti užsakovams tik po gero pusmečio, o užsiimdamas jų veisimu – kiek paūgėjusius šamukus realizuoja jau vos po trijų mėnesių.
Viename iš Panevėžio mikrorajonų, savo individualaus namo kieme įrengtose patalpose išveistais šamais panevėžietis aprūpina ne tik Lietuvos žuvų augintojus, bet ir užsienio užsakovus.
Tiesa, pasak H. Viduolio, jeigu nori skaičiuoti uždarbį, pasiryžk sunkiai dirbti. Vos prašvitus panevėžietis skuba į savąją šamų veisyklą ir jos duris užveria jau gerokai po vidurnakčio.
„Gali pamiršti visas atostogas, laisvadienius, nes dirbti turi sunkiai ir kiekvieną dieną. Įsidarbink valdiškame darbe, tuomet galėsi po darbų gulėti ant sofutės ir žiūrėti televizorių, o nuosavame versle privalai nuolatos lėkti, nes niekas už tave darbų neatliks. Pinigai taip paprastai neateina, tik iš šalies žiūrint gali pasirodyti, jog viskas čia labai gražu ir paprasta“, – sako H. Viduolis.
Anot jo, imtis nuosavo verslo ir neskaičiuoti alinamo darbo valandų verta tik tada, jei šis užsiėmimas pačiam teikia malonumą.
„Jeigu žmogui visai neįdomu, o tu vis tiek versi dirbti, jis, ko gero, jausis kaip katorgoje. Kam save kankinti?“ – klausia šamų veisėjas.
