Augant prisiminimai slopsta
Manoma, kad įvykius įsimename nuo mažų dienų, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių mes negalime prie jų prieiti, t.y. nauji neuronai (nervinės ląstelės) blokuoja priėjimą prie senesnių prisiminimų. Maždaug iki 7–8 metų amžiaus mūsų vaikystės prisiminimai yra nepastovūs, jais per daug pasikliauti negalime. Kai kurie tyrimai atskleidžia, kad vaikai gali atsiminti nuo 1 metų, tačiau bėgant laikui šie prisiminimai išnyksta.
Kanados mokslininkų komanda, kurios vadovas buvo psichologas Karlas Petersonas (2005), nustatė, kad vaikai, būdami 3 metų amžiaus, prisimena daugiausiai savo vaikystės prisiminimų, tačiau augant ankstyvieji prisiminimai slopsta. Tyrimas atskleidė, kad būdami 5–7 metų vaikai galėjo prisiminti apie 63–72 proc. savo gyvenime nutikusių įvykių, o sulaukę 8–9 metų – tik 35 proc.
Žinoma, kūdikiai ir maži vaikai taip pat geba prisiminti. Jie atpažįsta tėvų veidus ir balsus, jie mokosi kalbos, prisimena, kokios elgesio pasekmės jų laukia, visi šie prisiminimai vadinami semantiniais. Visgi mes esame linkę pamiršti atsitiktinius, epizodinius prisiminimus, kitaip sakant, prisiminimus apie konkretaus įvykio detales, už kuriuos atsakinga smegenų sritis, vadinama hipokampu, išsivysto vaikui sulaukus 2–4 metų.
Kas lemia ankstyvųjų prisiminimų išnykimą?
Vis dėlto kokie procesai vyksta mažylio smegenyse, tiksliai nėra nustatyta, tačiau yra aišku, kad vaikystės amnezija pasireiškia kiekvienam. Šį reiškinį nagrinėjo daugelis psichologų, psichoterapeutų. Vienas iš jų buvo ir Zigmundas Freudas, kuris manė, jog tam tikrų prisiminimų praradimas susijęs su trauminiais įvykiais vaikystėje, pvz., pamirštame gimimą, nes tai skausminga, ir pan. Tačiau šiuolaikiniai mokslininkai šį reiškinį aiškina kiek kitaip.
Tyrėjai mano, kad vaikų iki 4 metų amžiaus smegenys dar nėra pilnai išsivysčiusios, tiksliau sakant, nėra pilnai susiformavę keliai, kurie sieja prisiminimus su žodžiais ir vaizdiniais. Būtent todėl dažniausiai mes nesugebame prisiminti to, kas vyko su mumis anksčiau.
Mokslininkai nustatė, kad viena iš smegenų sričių, kurioje gimsta naujos nervinės ląstelės yra hipokampas, atsakingas už pažintinių gebėjimų formavimąsi ir atminties veiklą. Šioje srityje pirmaisiais gyvenimo metais pagaminama daugiausiai nervinių ląstelių, todėl iki 3–4 metų amžiaus smegenys vystosi labai sparčiai ir nauji prisiminimai labai greitai suardo ankstesnius prisiminimus. Panašiai, kaip su kompiuterio atmintimi, kuomet ji prisipildo, norint įrašyti naują informaciją, tenka ištrinti mažiausiai naudingą seną informaciją, tokiu būdu atlaisvinant vietos naujajai. Dėl šios priežasties ankstyvosios vaikystės prisiminimus mes atsimename mažiausiai. Vėliau, hipokampui subrendus, naujų nervinių ląstelių gimimas slopsta, todėl smegenys sugeba sudaryti ilgalaikius prisiminimus.
Kita prielaida yra tokia, kad ankstyvieji prisiminimai yra netvarkingai patalpinami ilgalaikės atminties saugykloje. Smegenys pirmųjų gyvenimo metų vystymosi laikotarpiu negeba atgaminti, kur tiksliai tuos prisiminimus patalpino, jos tarsi „pamiršta“, kur padėjo prisiminimus, panašiai kaip mes pamirštame, kur padėjome kokį senai naudojamą daiktą. Vaikui ūgtelėjus, vystymosi tempas sulėtėja, todėl smegenys gali geriau susekti, kur viskas patalpinta, dėl to gėrėja ilgalaikė atmintis.
Sąmoningai pamiršti įvykiai
Sakoma, kad vaikai neprisimena vaikystėje patirtų skaudžių išgyvenimų, sukrėtimų, patirto smurto. Sunku pasakyti, ar tai yra tiesa. Norint, kad vaikas atsimintų vaikystėje patirtus išgyvenimus, jis turi juos suprasti. Jei vaikas to sąmoningai nesuvokia arba supranta, kad vyksta kažkas negerai, smegenys tokią informaciją tarsi ištrina iš savo atminties, tokiu būdu apsaugodamos vaiką nuo galimų pavojų ir neužimdamos vietos naujiems, „reikšmingesniems“ prisiminimams. Priešingu atveju, jeigu vaikas supranta, kas įvyko, nervų sistema „nusprendė”, kad ją įsimins, ir prireikus galės tą informaciją atkurti.
Kuo skiriasi vaikų ir suaugusiųjų atmintis?
Kaip jau minėta anksčiau, vaikai iki 3–4 metų turi nepakankamai išvystytą epizodinę atmintį, atsakingą už konkrečius patirtus įvykius, jų vietą ir laiką. Manoma, kad taip yra ne be priežasties. Psichologijos mokslų daktarės Noros Newcombe (JAV) teigimu, kūdikiai ir maži vaikai dar tik mokosi pažinti pasaulį, todėl epizodinė atmintis tik apsunkintų šį procesą ir apkrautų smegenis ne tokia svarbia informacija. Šio amžiaus vaikams svarbiausia sukaupti semantines žinias, t.y., informaciją apie juos supantį pasaulį, bendras žinias ir žodžių reikšmes, nes be jų sukuriamos informacijos epizodinė atmintis negali būti tinkamai panaudojama.
Taip pat vaikai iki 9 metų amžiaus įsimena žodžius, mintis ir konkrečius veiksmus, o gebėjimas mąstyti logiškai dar neišsivystęs. Dėl šios priežasties vaikams nereikėtų vartoti apibendrintų sąvokų, vietoje to naudoti aiškias, trumpas instrukcijas, pvz. „susitvarkyk, prašau, žaislus“, o ne „jei nesitvarkysi, būsi netvarkingas“.
Įdomus dalykas tas, kad judesiai stipriai aktyvina vaikų atmintį. Galime pastebėti, kad suaugę geriau įsimena užsiimdami viena veikla, pvz., skaitydami, rašydami, žiūrėdami. Mažyliai, norėdami atgaminti prisiminimus, pvz., deklamuodami eilėraštį, pradeda judėti, linguoti, mosikuoti rankomis. Pasirodo taip yra ne veltui, tuo metu geriau veikia atmintis, nes judesių raida, atminties ir pažintiniai procesai smegenyse yra labai arti vienas kito ir yra tarsi tarpusavyje susipynę. Dėl šios priežasties nereikėtų ikimokyklinukams liepti būti ramiems.
Mažųjų atminties lavinimas
Vaikų atmintį ne tik verta, bet ir būtina lavinti. Atmintis yra svarbi sąlyga vaiko gebėjimams vystytis. Yra kelios atminties rūšys: regimoji, girdimoji, emocinė ir judesio.
Vaikų atmintis labiausiai lavinama žaidžiant, tačiau, ne kompiuterinius žaidimus. Geriausiai atmintis lavėja užsiimant su vaiku aktyvia veikla: bėgiojant, laipiojant, šokant, dainuojant ir pan. Tokiu būdu lavinamas gebėjimas susikaupti, girdimoji ir regimoji atmintis. Taip pat patartina dėlioti dėliones, mažylio klausinėti „Kas čia?“, dėlioti daiktus pagal formas, spalvas, funkcijas, kategorijas. Ugdant vaikų atmintį svarbu naudoti įvairius paveikslėlius, iliustracijas, informaciją pateikti vizualiai, kadangi vaikų geriau susiformavusi atmintis, paremta emocijomis ir vaizdiniais, nei žodžiais ir simboliais.
Yra įvairiausių žaidimų atminčiai lavinti. Vienas iš jų yra Memo žaidimas, kuris žaidžiamas tokiu principu: ant stalo išdėliojamos užverstos porų kortelės. Žaidėjai verčia po dvi korteles ir ieško tokios pačios poros. Kitas žaidimas atminčiai lavinti: prieš vaiką išdėliokite 5–6 daiktus ar žaislus (pradžioje gali būti ir mažiau, atsižvelgiant į vaiko amžių), duokite jam 10–20 sekundžių, kad įsimintų eilės tvarką, po to vaikui nusisukus, sumaišykite daiktų eiliškumą. Atsisukęs vaikas turi viską sudėti eilės tvarka kaip buvo. Pasunkinimui galite visai nuimti kelis daiktus ir vietoje jų įdėti kelis naujus. Taip pat tinkamas žaidimas atminčiai lavinti yra toks: pirmasis žaidėjas pradeda žaidimą tokiu sakiniu, pvz. „Aš ėjau į parduotuvę ir pirkau… ledų“, kitas žaidėjas turi pakartoti prieš tai buvusį sakinį ir pridėti naują žodį, pvz. „Aš ėjau į parduotuvę, pirkau ledų ir sulčių“. Žaidimas tęsiamas tol, kol kuris nors žaidėjas nebepamena kurio nors žodžio.
Vaikų atminčiai vystytis labai svarbus poilsis – ikimokyklinukai turėtų miegoti 9–10 val. Taip pat svarbi subalansuota mityba, kurioje būtų gausu baltyminių produktų, pakankamas vitaminų (dažniausiai B grupės) ir mineralų (ypač magnio) kiekis. Smegenims labai naudinga žuvis, kurią reikėtų valgyti mažiausiai 3 kartus per savaitę. Taip pat informacijai prisiminti įtakos turi aplinka, nuotaika, susikaupimas, todėl namuose turėtų būti rami, nekelianti streso.
